Visa tai, ką prieš tai aprašiau, vyko man iškeltos baudžiamosios bylos fone.
Prieš rašant apie šią bylą, vertėtų papasakoti, kaip aš patekau į prokuratūros sistemą.

II. AŠ – ŽMOGUS IŠ GATVĖS.
Taip, teisėsaugos sistemai esu žmogus iš gatvės: neturintis dinastinių ryšių su teisėsauga, nesutikusi būti lojalia sistemai, kai tai prieštaravo mano žmogiškai esybei. Nesakau, kad esu angelas – buvo ir klaidų ir nuopuolių, tačiau visada stengiausi išlikti bent jau ŽMOGUMI.
Baigusi vidurinę, savo jėgomis pasiruošiau stojimui į teisės fakultetą. Tuo metu papildomus balus gaudavo tie stojantieji, kurie turėdavo darbo stažą ir prokuroro, teisėjo ar advokato rekomendaciją. Prisiminusi, kaip dalyvavau jaunųjų teisininkų olimpiadoje, kurioje teisėjavo tuo metu jaunas prokuroras E.Bičkauskas, sukaupiau drąsą ir, susižinojusi, kur jis dirba, įžengiau į jo kabinetą (prokuratūra tuo metu nebuvo taip uoliai saugoma nuo paprastų žmonių, kaip dabar). Mano prašymas duoti man, kaip laimėjusiai tą olimpiadą, rekomendaciją stojimui į universiteto teisės fakultetą jį, matyt, taip šokiravo, kad čia pat surašė rekomendaciją ir ją pasirašė. Po valandos ėjau gatve, išdidžiai rankoje spausdama, kaip man atrodė, mano stojimą palengvinsiantį lapą... O, jei tada aš būčiau žinojusi, ką tas lapas man atneš...
Universitete E.Bičkausko rekomendaciją ėmė į rankas su pasidygėjimu – tai vėliau aš sužinojau, kad ją man išdavė jų didžiausias priešas, iškėlęs bylą tuometiniam dėstytojui L.V.Papirčiui už kyšių ėmimą. Todėl, nežiūrint mano gerų vidurinės mokyklos baigimo pažymių vidurkio ir egzaminų balo (iš dvidešimties - aštuoniolika, nes per egzaminus už tokią rekomendaciją man pažymį „karpė“, kaip galėjo), aš nepatekau į dieninį skyrių, nepatekau net į akivaizdininkų gretas – man buvo pasiūlyta tapti kandidate į neakivaizdinį skyrių. Bet man ir tai buvo tikra laimė – juk šansų įstoti be pažinčių ir pinigų buvo mažiau nei mažai. Už užsibrėžiau tikslą baigti teisės fakultetą, ir mane tenkino tai, kad bent jau viena kojyte aš esu tuose moksluose...


Tiesa, stojimo metu man krito į akis vienas jaunas ir tikrai nekvailas būsimas studentas. Tai buvo Irmantas Mikelionis, dabartinio prokuroro D.Valio pavaduotojas. Mes net susirašinėjome laiškais, kai jam teko atlikti tarnybą Sovietinėje armijoje. Kažkodėl visada tikėjau, kad jis bus doras ir garbus teisininkas... Net ir dabar nesijaučiu turinti teisę smerkti žmogaus, kuriam lemtis galimai lėmė pasirinkti tarp sistemos ir brolio. O tai tikrai nelengvas pasirinkimas... Juk aš ir pati atsisakiau kovoti vardan tiesos ir savęs, kad tik nepakenkčiau savo seseriai... 
Baigusi pirmą kursą vien teigiamais pažymiais, tuometinio prorektoriaus Rasimavičiaus buvau pakviesta pereiti į dieninį skyrių. Aš, taip svajojusi apie tikrą studentišką kepuraitę, šio pasiūlymo atsisakiau. Tapusi tik kandidate į neakivaizdinį skyrių, mano nuomone, kažkiek nuvylusi savo šeimos lūkesčius, jaučiausi neturinti teisės sėdėti ant sprando motinai, kuri, pasibaigus alimentų išmokoms(mano tėvai buvo išsiskyrę), būtų priversta mane išlaikyti. Todėl beveik po įstojimo pradėjau dirbti – pradėjau nuo dabartinio Gyventojų registrų centro, Nežinybinės apsaugos, vėliau dirbau Sporto komitete vyr. juristkonsulte, po ko buvau pakviesta dirbti Aukščiausiajame teisme teismo posėdžio sekretore, o, baigusi studijas, buvau paskirta į Aukščiausiojo teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus konsultantes pareigas. Už pastarąjį darbą esu dėkinga a.a. A.Pėstininkui, Aukščiausiojo teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus Pirmininkui, kuris prieš tuometinio Aukščiausiojo teismo Pirmininko Lošio, laikiusio šią vietą savo giminaitei, valią slapta paskutinę minutę mane įdarbino.
Atsimenu, po linksmai atšvęsto diplomo įteikimo vakarėlio, ryte suskamba telefonas – a.a. A.Pėstininkas, manęs tik pasiteiravęs, ar atsiėmiau diplomą ir gavęs patvirtinimą, pareikalavo tuoj pat atvykti į darbą. Jau už valandos neramia širdimi įžengiau į jo kabinetą su diplomu rankose, o išėjau su įsakymu priimti į konsultantes. Kitą dieną išgirdau, kaip Lošis barėsi su a.a. A.Pėstininku, ir kaip A.Pėstininkas jam atsakė: „Man reikės dirbti su žmogumi, todėl aš turiu teisę pasirinkti...“
Deja, su laiku supratau, kad tas darbas man netinka – reikėjo susipažinti su nuteistųjų skundais, perskaityti jų bylas ir surašyti atsakymą. Tokia bylų analizė man davė labai daug praktinio mokymo ir analizės pamokų, tačiau nuolatinis reikalavimais formaliai atmesti nuteistųjų skundus mano akyse tokį darbą darė visiškai nereikšmingu, formaliu. Atsimenu net savo atsakymus L.V.Papirčiui, rašiusiam iš laisvės atėmimo vietos, - „į jūsų skundą tokios, tokios ir tokios datos jau atsakyta. Naujų pagrindų bylai atnaujinti nenurodėte. Skundas atmestinas“ Tam pačiam L.V.Papirčiui, kurio bylą tyrusio tardytojo E.Bičkausko rekomendacija man vos nekainavo studijavimo universitete...
Žodžiu, vieną dieną aš, gavusi patvirtinimą, kad galiu dirbti prokuratūroje prokurore, a.a. A.Pėstininko paprašiau atleisti mane iš darbo.
Et... lig šiol atsimenu jo žodžius: „Daiva, ką tu darai? Aš jau abejojau, ar tau reikia siūlyti eiti teisėjauti – tu pažiūrėk į mūsų teisėjų moterų užgesusias akis, sustingusius veidus, pažiūrėk į....(pamini vienos Aukščiausiojo teismo teisėjos pavardę) veidą... Juose suakmenėjimas ir kodeksų antspaudai. Bet tai, ką tu sugalvojai, yra dar didesnė nesąmonė. Prokuratūra... Juk ten toks purvas, toks purvas...“
Tai buvo 1992 metų pradžia.
Aš neįsiklausiau į jo žodžius ir po kelių dienų jau sėdėjau prokuroro B.Maciulevičiaus, tuometinio Vilniaus miesto prokuratūros Kaltinimo skyriaus viršininko, o dabartinio Vilniaus apygardos prokuratūros vyr. prokuroro R.Jancevičiaus pavaduotojo, kabinete. Jį tenkino mano žinios, darbinė patirtis ir asmeninės savybės, tačiau jis pareikalavo pasižadėti... dvejus metus negimdyti vaikų. Man tai buvo netikėta, ir aš paprašiau laiko pagalvoti. 
Tą patį vakarą pakalbėjau su vyru – mums jau laikas buvo galvoti apie vaikus: santuokoje išgyvenome trejus metus, vyrui buvo 28-eri, o man – 25-eri metai. Abu nusprendėme, kad kelis metus dar galime palaukti... Ach, ta sovietiškai suformuota mąstysena – pasąmonėje kirbėjo, kad tai yra pažeminimas, pasityčiojimas, tačiau bandėme teisinti vadovą, nenorintį priimti laikinai į prokurorės, jau išėjusios į dekretines atostogas, pareigas, darbuotojos, kuri pati gali greit tapti nėštuke.
Pradėjus man dirbti prokuratūroje, buvau paskirta palaikyti valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose, kurias nagrinėjo tris Vilniaus miesto pirmos apylinkės teisėjai. Nepervertindama galiu pasakyti, kad vienas jų tapo mano tikru mokytoju. Nors eidavau į jo bylas drebančiomis kojomis,  jo dėka su laiku supratau, kaip turi „skaityti“ bylas tikras teisininkas, kaip apginti savo poziciją, kaip išlikti oriu, net jei situacija atrodo beviltiška. Tikiuosi, kad jis tai skaito ir supranta, kad rašau apie jį, ir kad tik tokiu būdu galiu jam padėkoti.
Darbas man patiko – galėjau realizuoti save, jaustis beveik savarankiška, analizuoti, tai ką radau byloje ir laikytis savo pozicijos. Deja, mano darbinę veiklą su laiku ėmė temdyti kiti dalykai – aš per vėlai pastebėjau kylančią savo viršininko B.Maciulevičiaus simpatiją man. 
Jei trumpai, tai atrodė taip – B.Maciulevičius, asmeniškai skambindavo teisėjams, kurių bylose dalyvaudavau, ir reikalaudavo pasakyti, kada iš bylos išėjau, o tada minutės tikslumu skaičiuodavo laiką, kurį aš galėjau sugaišti kelionėje atgal į prokuratūrą (beje, tada mes dažniausiai naudojomės viešuoju transportu), ir reikalaudavo ataskaitos, kur buvau, jei sugrįždavau bent dešimčia minučių vėliau... man buvo uždrausta bendrauti su kitų skyrių prokurorais, buvau stebima, ar nevaikštau į kitus prokuratūroje esančius aukštus ar kabinetus, o užtikta buvau verčiama pasiaiškinti, kur buvau ir kokiu reikalu – pareigūnas, su kuriuo bendravau tuo metu, būdavo apdergiamas nuo galvos iki kojų, pabaigai paaiškinant man, kad toks bendravimas netinka mano lygiui (?)... arba švenčiant prokuratūroje naujametį, viršininkas galėjo įvirsti į salę ir, rodydamas pirštu į mane, šaukti, kad nušaus bet kurį, kas su manimi šoks – po šio pareiškimo aš skubiai pasišalinau... arba, švęsdamas savo namuose gimtadienį, kuriame privalomai turėjo dalyvauti visi jo skyriaus darbuotojai, jėga ėmė temptis mane į antrame aukšte esančius miegamuosius – dėka vieno savo kolegos ištrūkau ir, pasislėpusi autobusiuke, turėjusiame išvežioti svečius, grįžau namo. Iš tos situacijos šaipėsi jau ne tik visa prokuratūra, bet ir teisėjai, kuriems skambino mano viršininkas... 
Bet kritinė riba buvo peržengta, kai prokuroras B.Maciulevičius ėmė „lydėti“ mane namo – nutaikęs progą, išeidavo kartu iš prokuratūros ir eidavo šalia iki autobuso stotelės, iš kurios važiuodavau autobusu namo. Žinojau, kad jam nepakeliui, tačiau ėjau ir kantriai klausiausi viršininko meilės prisipažinimus. Neapsikentusi paprašiau savo vyro, kuris žinojo apie mano problemas darbe, po darbo atvažiuoti manęs pasitikinėti. Nuo to momento iki stotelės jau eidavome... trise – aš, mano vyras ir mano viršininkas. Kol mano vyras nepakvietė jo užsukti pas mus į namus.
Nežinojau, ką labiau norėjau tuo metu nutrėkšti – ar savo vyrą, ar prokurorą... Jie vaišinosi, aš nešiau užkandą ir gėrimą – savo pagamintą slyvų užpiltinę, o mintyse keikiau savo lemtį. Matyt, kažkokiu momentu tikėjausi, kad vyras pasielgs vyriškai – gal bent jau viršininkui į snukį duos (atsiprašau už vulgarumą)... Bet gavosi kaip gavosi...
Suprantama, kad santuoka su vyru ilgai trūkti negalėjo – jis buvo geras žmogus, bet silpnas, negalėjo suvaldyti situacijos, o ir mano darbo problemos jį pradėjo varginti. Mes išsiskyrėme.
Tada prasidėjo tikras košmaras – buvau jau tarsi laisva nuo šeimyninių įsipareigojimų, o vis dar nesutikau „pasirašyti“, kaip buvo sakoma. Tuo metu man simpatijas ėmė reikšti ir tuometinis Vilniaus miesto prokuratūros tardytojas Vaidas Skirmantas. Simpatijas su pretenzijomis... Šis žmogus man davė labai geras gyvenimo pamokas, kurios man vėliau pravertė, nors ir ne visos – kaip antai, kas valdo informaciją, tas valdo pasaulį... tavo aplinka turi būti lojali ir patikrinta, ypač artimoji aplinka – auklės, slaugės, valytojos, jei kažkada tokias turėčiau, draugas draugu, bet turėk kuo jam uodegą prispausti. Tų pamokų dėka aš ir pradėjau įrašinėti ir kaupti informaciją. Jausdamasi viena ir bejėgė, įrašinėjau pokalbius, kurie man buvo nepriimtini, fiksavau faktus. Taip mano rankose atsirado įrašas su B.Maciulevičiaus prisipažinimais meilėje ir pasiūlymais bendrai ateičiai, V.Skirmanto priekaištai dėl bendravimo su kitu man palankiu prokuroru.
Atmosfera kaito ir vieną dieną sprogo... Sakoma, ne rodysj krasyvoj, a rodysj schatslyvoj – negimk gražia, gimk laiminga... Negimiau gražia, o ir laimės man pritrūko... Taigi man buvo paruoštas pirmas prokuratūros „siurprizas“...
Dvi moterys mano  budėjimo metu pateikė prašymą pakeisti vienos iš jų sūnui, įtariamam išžaginimu, kardomąją priemonę, nes jis serga tuberkulioze. Pažymos apie ligą jos neturėjo, todėl paprašiau ją ryt atnešti, kitaip jų prašymas liks nepagrįstas. Kitą dieną, grįžusi iš pasitarimo pas B.Maciulevičių, kabinete, kurį palikau UŽRAKINTĄ, radau suimtojo motiną. Ji mane pasitiko žodžiais – „Atnešiau jums kyšį“. Akimirkai sustingau, bet pasąmonė veikė greičiau ir diktavo tokias reakcijas, kurių net ir vėliau, viską apmąsčiusi, aš negalėdavau paaiškinti – tą gebėjimą savyje atradau vėliau, jis man pagelbėjo ir viename iš pasikėsinimų į mane. Matyt, pasąmonė žaibiškai fiksuoja tai, kam aprobuoti protui prireikia tam tikro laiko, o kartais jo gali pritrūkti. Manau, kad pasąmonė tada staigiai sureagavo ir į žodį „kyšis“ – niekas taip nesako, net ir duodamas jį. Todėl...
- Tai gerai, - staigiai atsakiau, dirbtinai išsišiepdama iki ausų, - palaukite manęs čia, aš tuoj grįšiu.
O pati nubėgau pas V.Skirmanto pavaldinį tardytoją A.Mešką, kuravusį tos moters sūnaus baudžiamąją bylą, ir pareikalavau skubiai eiti pas mane į kabinetą, nes ten laukia įtariamojo motina, teigianti, kad atnešė man kyšį. Visas išraudęs, pasimetęs A.Meška sutiko pakilti į trečiame aukšte esantį kabinetą. Kylant laiptais, antrame aukšte pamačiau spec.grupę, skirtą pareigūnų suėmimui. Supratau, kad mano atžvilgiu vykdoma prokuroriška „dėlionė“...
Įėjusi į kabinetą, moters paprašiau duoti man tą kyšį, kurį man atnešė. Tačiau moteris, akivaizdžiai išsigandusi pakviesto tardytojo, tarsi pamačiusi vaiduoklį, smuko iš kabineto.
Labiausiai tada mane nustebino tardytojo A.Meškos reakcija: kai aš pasakiau, kad parašysiu tarnybinį pranešimą – prašysiu ištirti faktus ir nubausti moterį, siūliusią man kyšį. Jis ėmė karštai maldauti to nedaryti... Supratau, kad „modelis“ buvo neteisėtas ir jo autoriai nenorėjo „modelio“ paviešinimo. Po to tą patvirtino ir kitų prokuratūros vadovų priekaištai – kam rašei? pratylėtum, ir viskas būtų gerai. Klausiau: „Kaip tai pratylėti? Juk ji bandė mane papirkti.“ Tik po kiek laiko supratau, kad, man oficialiai išryškinus nepasisekusį „modelį“, jie buvo priversti priimti sprendimą. Ir jis, žinoma, negalėjo būti mano naudai – juk niekas nebaus informatorių ir nepripažins savo kaltės modeliavime.
Kitos dienos ryte pateikiau tarnybinį pranešimą apie man siūlyto kyšio faktą ir išėjau atostogauti – įsakymo tvarka man buvo suteiktos atostogos. Grįžusi iš jų, radau „staigmeną“ – man atliktas tarnybinis patikrinimas, kuriame buvau apkaltinta netinkamu tarnybinių pareigų vykdymu, dėl to buvau kviečiama pas Generalinį prokurorą A.Paulauską.
Iki to kvietimo man pavyko sužinoti, kad „modeliavusi“ mane moteris yra I.Tiomkino meilužės sesuo, p.Smertnych. To paties I.Tiomkino, kurio bylą tuo metu nagrinėjo Vilniaus miesto prokuratūros tardytojas V.Skirmantas. Beje, kiek tada girdėjau I.Tiomkino byla „prigeso“, o prokuratūros darbuotojams ėmė akis badyti staiga atsiradęs tuo metu laikomas prabangiu V.Skirmanto naujas VAZ „penktukas“... Badė, tai badė, ne mano reikalas, bet kas galėjo paneigti galimybę, ar ne?..
Į A.Paulausko kabinetą įžengiau su garso įrašais ir vieno prokuroro raštišku  paliudijimu, kad esu seksualiai persekiojama, rankose. Šiuos įrodymus laikiau iki paskutinės minutės, nors jaučiau beveik nevaldomą norą mesti juos A.Paulauskui ant stalo ir nubausti mane persekiojusius ir neteisėtai kūrusius „modelį“ mano atžvilgiu prokurorus. 
Girdint dalyvavusiam pokalbyje tame B.Maciulevičiui, A.Paulauskas trumpai reziumavo:
- Esate kalta, neįregistravote interesantės pareiškimo...
- JŪSŲ nurodymu mes negalime tokių pareiškimų registruoti, jei juose nurodytos aplinkybės nepatvirtintos dokumentais, o ji neturėjo ligos išrašo, - bandžiau aiškinti...
- Esate kalta, neįregistravote interesantės pareiškimo, - tęsė A.Paulauskas, tarsi negirdėdamas mano paaiškinimo, - reikėtų jus atleisti iš prokuratūros.
- O gal pasiūlykime darbą kitoje prokuratūroje? Kokioje nors rajoninėje? – užstojo mane a.a. prokuroras B.Žeberskis.
- Kodėl rajoninėje? – leptelėjau sau pačiai netikėtai
- Na, aš pats pradėjau nuo Šalčininkų rajono prokuratūros, - motyvavo A.Paulauskas.
- Tai ten ir reikėjo jums likti – išlemevau.
Kartais mano žodžiai tuo laiku dėl jauno amžiaus ir maksimalizmo užgoždavo manyje  savisaugos instinktą ir žmogiškąjį pragmatiškumą.
Išgirdęs tai, jau po akimirkos a.a.B.Žeberskis išstumė mane iš A. Paulausko kabineto.
Pasibaigus pasitarimui, a.a. prokuroras B.Žeberskis pasiūlė man pereiti dirbti į Vilniaus rajono apylinkės prokuratūrą, tuo pačiu tyliai paaiškinęs, kad taip bus geriau – būsiu toliau  nuo B.Maciulevičiaus.
Aš, taip ir neišmetusi iš rankų savo kozirių – įrašų ir rašto, - sutikau.
Tada dar nežinojau, kad prokuratūra, atstovaujama Generalinio prokuroro, parodys mano atžvilgiu TOKIĄ SAVIVALĘ, kuri niekam dar nebuvo pademonstruota. 1993 metais už VIENINTELĮ tariamą tarnybinį nusižengimą (nepamirškite, tarnybinis patikrinimas buvo atliktas mano pareiškimo nubausti asmenį, siūlysi man kyšį, pagrindu) – už nepagrįsto pareiškimo neįregistravimą, - aš gavau net tris drausmines nuobaudas – pervedimą į žemesnio rango prokuratūrą, griežtą papeikimą ir atlyginimo sumažinimą iki 300 litų per mėnesį. Moteriai, siūliusiai man kyšį, prokuratūra pretenzijų neturėjo...
Pirmo kurso teisės fakulteto studentas žino, kad už vieną drausminį nusižengimą galima skirti tik VIENĄ drausminę nuobaudą. O man tada „įklijavo“ net tris. Gal Generaliniam prokurorui A.Paulauskui neužteko kompetencijos? Abejoju... Tiesiog sistema jau pradėjo savo bujojimo kūdikystės laikotarpį. O kas tada buvau aš? Niekas. Žmogus iš gatvės. Kurį galima trypti ir iš jo tyčiotis. Dėdžių ir brolių neturėjau... Tampoma už virvučių nesidaviau...
Apie B.Maciulevičiaus seksualinį persekiojimą, kitaip to nepavadinčiau, po kiek laiko papasakojau dienraščio „Vakaro žinios“ žurnalistei – pasirodė straipsnis, kuriame puikavosi ir B.Maciulevičiaus komentaras: „Tai, jei vyrui patinka moteris, argi jis negali jai simpatizuoti?“
Tokiu būdu B.Maciulevičius nepaneigė, jog jam patikau, kad jis siekė manęs, tik savo elgesį vertino kitaip – pasirodo, persekiojimas ir kerštavimas dėl atstūmimo, jo supratimu, yra tik paprastas simpatizavimas. 
Taigi, pradėjau dirbti Vilniaus rajono prokuratūroje, toliau bylose palaikiau valstybinį kaltinimą, džiaugsiuosi, kad, kaip man atrodė, esu toliau nuo man „simpatizuojančių“ prokurorų. Tiesa, reikėjo gyventi labai taupiai, nes 300 litų ryškiai neužteko – gelbėjo pinigai, kuriuos, nutrūkus mano santuokai su pirmuoju vyrų, gavau po turtų dalybų. Bet ir šių švaistyti negalėjau, reikėjo rūpintis stogu virš galvos, nes po skyrybų butas liko vyrui, ir aš buvau priversta glaustis pas savo seserį.
Viskas būtų gerai, jei ne dažnai ramybę drumsdavę prokuratūros vertėjos Ilonos Žukaitės išpuoliai(neveltui dar sovietmečiu buvo sakoma, kad didžiausi viršininkai ministerijose – valytojos ir sekretorės). Ji pačią pirmą mano darbo Vilniaus rajono prokuratūroje dieną mane pasitiko tokiais šūksniais: „Ei, chebra, kas nori pasip...ti? Čia jums miestas naują` šliun...ą atvarė.“  Jau tada supratau – saldu nebus...
Anksčiau matydavau ją miesto prokuratūros baliuose, bet nežinojau, kas ji tokia ir kur dirba, stebino tik jos vulgarumas ir pasikėlimas. Vėliau paaiškėjo, kad ji buvo tuometinio Generalinio prokuroro būsimos žmonos Jolantos draugė, draugystės su kuria dėka turėjusi privilegiją beveik nemokomai gyventi prokuratūros viešbutyje, skirtame komandiruotiems iš kitų miestų prokurorams apgyvendinti. O, kas svarbiausia, I.Žukaitė buvo V.Skirmanto „akys ir ausys“.
  Taip, man, prokurorei, teko taikstytis su vertėja, nes ši supykusi galėjo ne tik purvais apipilti, bet ir, pagauta agresijos, buvo linkusi smurtauti. O aš juk – TIK ŽMOGUS IŠ GATVĖS.
Tiesa, I.Žukaitė aprimdavo, kai prokuratūrai ateidavo vadovauti, kas nors iš mano pažįstamų prokurorų, net atbėgdavo atsiprašinėti manęs už savo netinkamus poelgius. Bet vos šiems išėjusius ir laikinai vadovavimą perėmus pavaduotojai T.Plotnikovai, nuolat I.Žukaitę dengusiai nuo visokių nemalonių, mano „katino dienos“ pasibaigdavo.
Eilinį kartą, pagailėjusi I.Žukaitės ir jos prašoma užstoti, išprašiau vyr. prokuroro, kad ji nebūtų atleista iš darbo, kai eilinį kartą prisitriukšmavo ir jau rimtai supykdė prokuratūros vadovybę. Vyr. prokuroras paliko I.Žukaitė dirbti toliau, bet mane įspėjo – tu dar pasigalėsi, kad jai šiandien padėjai. Ir jis buvo teisus... 
Neužilgo nusipirkau nebrangų butelį, ištekėjau, o 1997 metais gimė ilgai lauktas sūnus. Rodėsi gyvenimo tėkmė ėmė rimti, nusistovėjo. Dekretinėse atostogose auginau vaikelį ir net nenorėjau pagalvoti apie grįžimą į darbą. 
1997 metų pavasarį mano sesuo, vyras, jo draugas V.Novickis(šitą veikėją vertą įsiminti) ir mano draugė, dirbusi Apeliaciniame teisme, padėdami tos pačios I.Žukaitės, įstojo į Maskvos industrinio technologinio instituto Minsko fakultetą. Stojimas buvo formalus – moki 300-400 JAV dolerių, gauni klausimus, surašai atsakymus, lapą su atsakymais ir stojamaisiais dokumentais paduoti egzaminus priiminėjusiam vyriškiui arba pačiai I.Žukaitei. Pastaroji jau buvo įstojusi, todėl turėjo galimybių „padėti“ įstoti ir kitiems norintiems.
Koks buvo stojimas, toks buvo ir mokslas. Maniškiai važiuodavo į sesijas Minske, apsirūpinę lietuviškais skilandžiais, saldainių dėžutėmis ir gėrimais, na, žinoma, ir pinigais. Kai to pritrūkdavo arba dėstytojas pasitaikydavo brangininkas, papildomas krepšius su tokiu pat turiniu išsiųsdavau jiems autobusu. Vieną kartą tokios „injekcijos“ iš manęs paprašė ir I.Žukaitė, pasiskundusi, kad neapskaičiavo „dovanų“ kiekio – nusiunčiau ir jai.
Tame institute I.Žukaitė buvo vertinama, nes „tiekė“ studentus iš Lietuvos, todėl „už nuopelnus“ buvo paskirta seniūne. Kieta seniūne buvo I.Žukaitė – pretenzinga, nuolat pagiringa, reikalaujant iš studentų paslaugų ir patarnavimų: tipo, man bloga iš ryto, atnešk man mineralinio ar šiaip ką pagirioms nugesinti.
Vieną kartą neapsikentę studentai, jau pasibaigus sesijai, savo iniciatyva atnešė seniūnei sveikatos pataisymui mineralinio butelį. Tiesa į jį buvo suvaryta arkliška dozė purgeno.
Studentai jau po pietų važiavo namo, o seniūnė negalėjo atsiplėšti nuo klozeto ir ritinių tualetinio popieriaus... Sveikatą „taisė“ kelias dienas, bet jos pavėlavimas iš sesijos į darbą nebuvo užfiksuotas – I.Žukaitei kaip visada viskas buvo atleista.
 Tačiau šis studentų pokštas ilgainiui paaiškėjo, ir I.Žukaitė, žinojusi visas stojimo subtilybes bei trūkumus, nubėgo į STT pas savo gerą draugę, kartu vienu metu gyvenusia su ja prokuratūros viešbutyje, ir išdavė informaciją apie suklastotus dokumentus. Dokumentus, kuriuos ji pati ir priėmė stojimui...
 Tada ir buvo pradėta baudžiamoji byla dėl dokumentų klastojimo, o aš buvau kartu su savo artimaisiais sulaikyta. Tai įvyko 1998 metų lapkričio mėn., STT vadovavo J.Gaudutis, buvęs prokuratūros tardytojas. Šioje tarnyboje tuo metu jau dirbo A.Klimavičius ir V.Skirmantas, tik ką perėję iš R.Jancevičiaus vadovaujamos kontorėlės.
1999 metų pavasarį pradėjus STT vadovauti A.Pečkiui, buvo priimtas nutarimas nekelti baudžiamosios bylos mano atžvilgiu. Tačiau A.Pečkys STT vadovavo vos kelis mėnesius, todėl į jo vietą atėjus V.Junokui, o de facto STT pradėjus valdyti V.Skirmantui, šis nutarimas buvo panaikintas. Vilniaus apygardos prokuratūros nutarimu man buvo iškelta baudžiamoji byla dėl dokumentų klastojimo. Tiesa, aš apie tai tada dar nežinojau – man šis nutarimas nebuvo įteiktas. Tik vėliau pamačiau, kokius kaltinimo „šedevrus“ surašė prokuratūra.
Bylos nagrinėjimo metu kaltinimus - „D.Guobienei padedant, tas vertė, tvirtino ir suklastojo dokumentus...“, - pamatę teisininkai ir kalbininkai susiėmė už galvos. Lietuvių kalbos komisija mano prašymu raštu patvirtino – „šiame kaltinime nėra įvardinta, kokiais veiksmais D.Guobienė padėjo klastoti dokumentus“. Teisininkai reikalavo – „sukonkretinkite D.Guobienės veiksmus, įvardinkite juos – kaip ji padėjo suklastoti, kitaip neįmanoma nuo tokio kaltinimo apsiginti“. Nesukonkretino...
Kitas kaltinimas – „D.Guobienė bendrininkavo klastojant dokumentus...“ Ir vėl buvo prašoma – sukonkretinkite, kam ji bendrininkavo, juk jei ji – bendrininkas, tai turi būti tiesioginis nusikaltimo vykdytojas, įvardinkite jį“. Neįvardijo...
O svarbiausia visi kaltinamieji purtė galvas – kategoriškai pareiškė, kad nesu prisidėjusi prie dokumentų klastojimo, liudytojos vertėja, vertusi dokumentus į rusų kalbą, ir notarė, tvirtinusi nuorašus, užtikrino, kad manęs nei nebuvo mačiusius, nei kitaip bendravusios.
Nei kokių įrodymų, nei ekspertizių, visiems neigiant mano dalyvavimą, remiantis vien I.Žukaitės parodymais, kad galėjau siekti savo artimųjų įstojimo, buvau apkaltinta dokumentų klastojimu.
Bet tai buvo tik pradžia...
Po vyro įstojimo į minėtą institutą mūsų tarpusavio santykiai pablogėjo, jis ėmė tolti, šeima artėjo prie skyrybų. Tačiau, STT verčiamas duoti prieš mane melagingus parodymus, jis nesutiko mane apkalbėti. Visgi jiems kažkaip pavyko jį prisikalbinti bendradarbiauti su jais kitokioje plotmėje.
Nuo 1998 metų vidurio mes kartu jau negyvenome (oficialiai skyrybos įvyko 1999 balandžio mėnesį). Praėjus nuo suėmimo vos keliems mėnesiams, staiga jis ėmė mane persekioti, grasinti ir reikalauti įsileisti į namus, teigdamas, kad tai – ir jo namai, kad jis turi teisę čia gyventi. Terorizavo telefono skambučiais, laukdavo kieme, laiptinėje, bandydavo išplėšti rankinę ar atimti raktus. Toks vyro pasikeitimas, agresyvus brovimas per jėgą atgal į šeimą, paskutiniu metu labai išlavėjęs teisinėmis sąvokomis jo žodynas, nuolatinis įstatymų citavimas negalėjo nesukelti man įtarimo. Neramino ir tai, kad policiją, kurią nuolat kviečiau dėl persekiojimo, durų laužimo, grasinimų, mano baimės dėl mažamečio sūnaus, kategoriškai atsisakinėjo atvažiuoti ir man padėti. Negelbėjo net tai, kad prisistatydavau prokurore.
Viską sudėliojusi į įvykių ir faktų mozaiką, supratau, jog jis yra įtakojamas, ir tiems, kurie tai daro, labai svarbu yra, kad jis patektų į mano namus, kad tie žmonės yra tiek įtakingi, kad nebūsiu apsaugota, net jei prieš mane vyras panaudos smurtą. Tada dar nežinojau, kas tie žmonės, supratau tik tai, kad jie – iš teisėsaugos, ir kad jiems gali rūpėti mano surinkti dokumentai ir įrašai, juos demaskuojantys. Kaip vėliau sužinojau, apie jų egzistavimą STT papasakojo vyras, pradėjęs su jais bendrauti savo sumetimais. 
Dėl visa ko nutariau išvežti iš namų laikomus įrodymus. Vieno tokio vežimo metu mane kieme prie automobilio, kuriuo atvažiavau, pasigavo vyras ir, čiupęs rankinę, ėmė ją plėšti iš mano rankų. Negalėjau jos netekti – nešiausi joje svarbiausius įrašus. Nuraminusi vyrą, kad tuoj pati paduosiu jam raktus nuo buto ir galėsime kartu eiti namo, įkišau ranką į rankinę ir išsitraukiau tarnybinį ginklą. Vyras nusijuokė – „negi, šausi“? „O tu pažiūrėk į mano akis,“ – atsakiau. Vyras pasižiūrėjo ir atsitraukė, ir, kaip bebūtų keista, persekiojimas nutrūko. Jis nežinojo, kad būdama gera šaule, aš psichologiškai negaliu šauti į žmogų. Tą žinojo tik Generalinės prokuratūros prokuroras Karalius, egzaminuodavęs mūsų gebėjimus šaudyti ir valdyti ginklą – darė man nuolaidą, bet tėviškai pykdavo ir burnojo.
Supratusi, kad nesu saugi, kad gali kilti didesnių problemų, skubiai pardaviau butą ir nusipirkau namelį netoli Žaliųjų ežerų. Norėjau pabėgti nuo vyro, apsaugoti save nuo persekiojimo, todėl gyvenimas, kad ir dar neįrengtame name, man atrodė saugesnis nei daugiabutyje – išvengsiu bendrų laiptinių, kiemų, gyvendama name, galėsiu stebėti aplinką, nesunkiai matysiu pašalinius žmones.
Apsitvėriau sklypą tvora, įvedžiau į namą komunikacijas, įsigijau šunį. Ir vėl pradėjau tikėti, kad viskas susitvarkys. Ypač tokiais momentais, kai matydavau – vos dvejų metų sūnelis, kažkaip užsikoręs ant tvoros ir pasirėmęs smakriuku į tvoros stulpą, stebėdavo, kaip leidžiasi saulė, o šalia budriai tupėdavo mūsų dobermanas. Ramybė ir  palaima... Tikėjimas ir viltis, kad gal jau pagaliau...
Po kelių savaičių nuo įvykio su ginklu, dar man gyvenant senoje vietoje, eidama į darbą beveik prie savo buto durų staiga pamačiau vyro draugą V.Š. Jis sveikindamasis ir kalbindamas mane, netikėtai pakėlė viršun marškinius ir taip parodė ant jo krūtinės sumontuotą aparatūrą. Sekančią akimirką jis man į delną įbruko popieriaus lapelį ir prispaudė pirštą prie lūpų. Aš susiorientavusi pasakiau, kad neturiu laiko, tegu jau jis man atleidžia, ir nuėjau tolyn. Lapelyje buvo užrašytas laikas ir vieta. Taip aš dar tą patį vakarą susitikau su V.Š. McDonald‘e. 
V.Š. papasakojo, kad keistu būdu anksčiau laiko buvo paleistas į laisvę, į kurią bergždžiai prašėsi išleidžiamas beveik dvejus metus, kad jį pasitiko Gintaras, mano vyras, ir tuoj pat nuvežė į STT, kur jam buvo pasiūlyta padirbėti mano „tema“: provokuoti, įrašinėti. Bet jis nutarė žaisti savo žaidimą, todėl, sutikęs bendradarbiauti, mane įspėjo, parodydamas įrašinėjančią aparatūrą ir slapta perduodamas raštelį apie būsimą susitikimą .
Juk gražus doro žmogaus poelgis, ar ne tiesa?
Nors aš jau niekuo netikėjau, dar du kartus susitikau su juo, kai STT, parūpinę aparatūrą, nurodė jam, kaip jis pats man duodavo suprasti, paprašyti mano pagalbos jo kito draugo byloje.  Tų susitikimų man pakako – reikėjo tik tinkamai išanalizuoti juos, ir išvada pati išryškėjo. Nutariau negaišti laiko ir be jokio įspėjimo nuvažiavau į V.Š. namus. Tai buvo vienintelis būdas pakalbėti be STT prikabintos aparatūros.
Apsimetusi pavargusia nuo STT sekimo, ilgai guodžiausi, skundžiausi savo lemtimi, gyriau jo padorumą ir žmogiškumą. Staiga be jokio „perėjimo“ apkaltinau jį, kad ir to susitikimo McDonald‘e metu jis mane įrašinėjo. V.Š., pasimetęs dėl tokio pokalbio posūkio, sugebėjo tik išlementi: „Kaip tu sužinojai?“ Kai žmogus, neneigdamas tavo kaltinimo, užduoda tokį klausimą, tai jau yra tavo įtarimų patvirtinimas. Nenorėjau atskleisti, kas man sukėlė įtarimą, todėl sumelavau, kad pati turiu draugų, teikiančių man informaciją. Ir būtent tie draugai man pasakė, kad V.Š. tik turi apsimesti man užjaučiančiu ir man padedančiu žmogumi, o, įgavęs mano pasitikėjimą savo tariamu prisipažinimu dėl STT ir aparatūros demonstravimu, padaryti tai, kas nepavyko mano vyrui.
V.Š. net neįtarė, kad jį išdavė tas lapelis, kurį man įbruko – jam būnant STT ir segantis ant savęs aparatūrą, nebuvo jokios galimybės surašyti tokį lapelį – tvarkingas, lygus raštas, didelės raidės. O labiausiai jį išdavė susitikimo vieta – tas McDonald‘as buvo pastatytas, kai V.Š. beveik dvejus metus buvo sulaikytas. Todėl tik ką paleistas ir jau sekančią dieną pasirodęs prie mano namo, jis negalėjo žinoti apie tokios vietos būvimą. Tuo labiau, kad prie mano namo, kaip pats susitikimo McDonald‘e metu papasakojo, norėdamas įgyti mano pasitikėjimą, jis buvo atvežtas STT pareigūnų.
Taip aš supratau, kad susitikimo vietą įvardijo pareigūnai, o „doro žmogaus“ personažas buvo tik STT kūrybos produktas.
V.Š., baimindamasis, jog jo aplinkai gali tapti žinoma, kad jis tapo STT skundiku (nors toje aplinkoje tai vadinama kitokiu žodžiu), pats ėmė pasakoti, kaip iš tiesų buvo ruošiamas mūsų susitikimams. 
Viena įdomesne detale buvo pasakojimas, kurį jis išgirdo iš STT pareigūnų. Jie, jam girdint, aptarinėjo atvejį, kai aš išsitraukiau ginklą (rašiau apie tą įvykį aukščiau). Pasirodo, jie, sėdėdami automobilyje gretimame kieme, girdėjo, kaip vyras, turėjęs ant savęs pasiklausymo aparatūrą, paklausė manęs, ar aš šausiu. Jie suprato, kad išsitraukiau ginklą. Tada jie ilgai svarstė, ar neiškelti man bylą dėl šaunamojo ginklo panaudojimo. Tuo pačiu apgailestavo, kad turėjo nutraukti Gintaro, mano vyro, dalyvavimą toje „operacijoje“ – jie nuogąstavo, kad tapau nevaldoma, neprognozuojama, pavojinga. Ir jų baimę galima suprasti – kaip atrodytų, jei būčiau nušovusį ar sužeidusį savo vyrą? Juk ant jo kūno būtų rasta pasiklausymo aparatūra, priklausanti STT. Aparatūra, kurią jie naudojo neteisėtai. 
Iš vienos pusės jie  buvo teisūs – ginklą aš panaudojau: jo išsitraukimas jau prilyginamas panaudojimui. Todėl aš būtinai turėjau pranešti savo vadovybei apie ginklo panaudojimą, bet to nepadariau. Žinojau, kad vadovybė šį faktą būtinai būtų panaudojusi prieš mane.
Iš kitos pusės buvau visiškai rami, kad tokia byla nebus iškelta. Tam, kad įrodytų ginklo panaudojimą, STT privalėtų pateikti įrašus, tai patvirtinančius – vien vyro parodymų nepakaktų. O to padaryti jie negalėtų, nes mano persekiojimas, sekimas ir įrašinėjimas vyko VISIŠKAI NETEISĖTAI, ir tai taptų pagrindu jiems patiems iškelti baudžiamąsias bylas. Arba bent jau kainuotų karjerą.
Sužinojusi viską, ko man reikėjo, pareikalavau iš V.Š. tuoj pat pasikviesti pas save namo Gintarą, nesakant jam, kad aš esu čia. Atvykus vyrui, pasakiau, kad viską žinau, tačiau turiu jiems pasiūlymą – iš tiesų sužaisti dvigubą žaidimą. Paaiškinau, kad, toks dvigubas žaidimas taptų ir jų garantu, jei staiga jiems patiems iškiltų kokios problemos. Apsvarstę, kad jie tikrai niekuo nerizikuoja, kad paskutiniu metu jie patys nelabai tiki STT pažadais, abu sutiko su mano pasiūlytomis sąlygomis: aš kažkiek juos palaikysiu finansiškai, jie man įrašinės STT pareigūnus. 
Nuo tos dienos V.Š. ir vyras STT nurodymu įrašinėjo mane – tik aš tai žinojau, o susitikimų su pareigūnais metu įrašinėjo juos pačius mano diktofonu – tik jie to nežinojo. Perklausiusi įrašus, išgirdau, kas jiems buvo siūloma mainais už bendradarbiavimą ir melagingų parodymų davimą – mano vyrui, kai mane pasodins, buvo žadamas mano butas, o V.Š. baudžiamosios bylos nutraukimas. Vieno susitikimo metu abiems „žaidėjams“ paaiškinau, kad jie yra mulkinami – mano butas, kadangi tuo metu jau buvo išsiskyrę, jam niekaip neatitektų(tuo labiau, kad tai buvo ikisantuokinis turtas), ir net mano mirties atveju butą paveldėtų mano sūnus. O V.Š. byla niekaip nebus nutraukta, tiesiog už nesunkų nusikaltimą, dėl kurio beveik dvejus metus buvo sulaikytas, bus laikoma, kad jis jau atliko bausmę, todėl papildomai kalėti nereikėtų. Taigi, jokio STT nuopelno čia nebūtų... „Žaidėjai“ nenustebo – jie jau įtarinėjo, kad yra mulkinami.
STT įrašinėjimas vyko maždaug mėnesį laiko, kol kartą, mums sumodeliavus situaciją, aš eilinio susitikimo metu draugų pagalba nufilmavau ant buvusio vyro krūtinės sumontuotą vieną iš brangiausių pasiklausymo aparatūrų. Vidury baltos dienos Šermukšnių gatvėje aš pakėliau Gintaro, kuris eilinį kartą turėjo mane įrašyti ir nufilmuoti, megztinį, o po juo buvusią aparatūrą filmavo automobiliu privažiavę draugai. Tada aš greitai įšokau į mašiną, ir, žinodami, kad STT situaciją matė per langą, skuodėme toliau nuo tos vietos. 
Vieną svarbiausiu įrašu laikau STT pareigūno maldavimus atvykti Gintarui pas prokurorą, kuris laukia jo kartu su dar vienu žmogumi, sutikusiu duoti prieš mane melagingus parodymus. Gintarui suabejojus, kad gali kilti problemų dėl melagingų parodymų, STT pareigūnas karštai užtikrino: „Ką tu, Gintarai, juk su prokuroru viskas sutarta, jokių problemų tau nebus, argi tu turi pagrindą manimi netikėti?“
Padarytus įrašus ir filmuotą medžiagą gerai paslėpiau ir pamiršau.
Tiesa, vienas įrašas man sukėlė rimtus įtarimus – iš jo aš supratau, kad buvęs vyras ir V.Š. yra infiltruoti į kažkokią tai grupuotę. Gintaras nenorėjo kalbėti ta tema ir nekreipė dėmesio į mano įspėjimus, kad bando plaukioti tuose vandenyse, kurie jam nėra žinomi. Taip ir atsitiko.
Vieną dieną Gintaras paprašė skubiai atvažiuoti. Važiavau, jau jausdamas kažką tokio negero, kad net kojos važiuojant pakirsdavo. Nežiūrėdamas man į akis, jis papasakojo, kad kartu su V.Š. buvo infiltruotas į Dambrauskinių grupuotę, kad apie jų vykdomus nusikaltimus teikė informaciją STT pareigūnams. Nustebau: „Nuo kada STT tiria grupuočių padarytus nusikaltimus?“ Pasirodo, jie turėjo informaciją, kad ši grupuotė turi priedangą prokuratūroje, ir jie norėjo išryškinti tą žmogų.
Tačiau viskas pasikeitė, nes vieno grupinio apiplėšimo metu žuvo žmogus. Gintaras baiminosi, kad viskas pakryps netikėta linkme. Nieko jam patarti negalėjau, tikėjausi, kad jis, kaip informatorius, nenukentės...
Po kelių dienų Gintaras buvo suimtas (tai įvyko 1999 metų rugpjūčio mėnesį), o aš tapau jo advokate. Jau į pirmą apklausą jis buvo atvežtas visas sumuštas, o prokuroras girėsi man išgautu Gintaro „prisipažinimu“, kurį išdidžiai pasidėjo ant stalo priešais save... Akimis buvusiam vyrui parodžiau, kad suplėšytų tuos lapus, ir jau po akimirkos tas „prisipažinimas“ virto skutais. 
Kas tada darėsi... Prokuroras klykė, subėgo pusę komisariato darbuotojų, mane išmėtė iš kabineto, vėliau buvau nušalinta nuo bylos. Medicinos ekspertai, į kuriuos kreipiausi dėl buvusio vyro sužalojimo, juos patvirtino, tačiau kaltų nebuvo rasta. O tas „prisipažinimas“ buvo kruopščiai suklijuotas ir toliau „puikavosi“ byloje.
Suradau Gintarui advokatą, apmokėjau jo paslaugas, tačiau jam nerūpėjo kliento gynybą, - savo laiką jis pagrinde skirdavo kavinėjimuisi su prokuroru. Net apeliacinį skundą teko surašyti man pačiai...
Kai man visgi pavyko pasimatyti su Gintaru, aš jam pasiūliau paskelbti įrašus, kurie patvirtins jo, kaip informatoriaus statusą. Tada buvęs vyras paklausė, ar po paskelbimo jis iš karto bus paleistas. Žinodama, kad procedūra gali užtrūkti, be to STT, kad netektų patiems nukentėti už savo darbelius, vengs pripažinti jo, kaip informatoriaus, statusą, sąžiningai pasakiau, kad to negaliu pažadėti. Tada jis atsakė: „Jei manęs nepaleis tą pačią dieną, kitą dieną aš jau būsiu negyvas. Ne, nereikia. Neviešink. Viešpatie, kaip aš pavargau nuo jų. Ir taip gyvenimą sulaužė, tai eina ir eina kiekvieną dieną – mes tave ištrauksime, tik duok parodymus prieš Daivą. O aš jiems sakau – jūs ją pasodinsite, aš pats kalėjime, o kas sūnų augins? Tai sako, kad supūsiu kalėjime...“ 
Gintaras buvo nuteistas penkiolikai metų laisvės atėmimu, ir jau dabar visą gyvenimą nešios žmogžudžio etiketę. 
O dėl jo bylos aš turėjau dar vieną įdomų susitikimą. Gintaro sulaikymo dieną jau po jo apklausos mane susidaro vyras, prisistatęs Dambrausku.  Supratau, su kuo kalbu, tačiau man reikėjo daugiau informacijos, todėl, pažadėjusi padėti, stengiausi sukelti jam pasitikėjimą, ir man pavyko. J.Dambrauskas, baigdamas pokalbį, pasakė, kad dar nuvažiuos pasitarti su viena Vilniaus apygardos prokurore. Aš paminėjau vienos prokurorės pavardę – jis, nors ir nustebo, patvirtino, kad pokalbis vyks būtent su šia prokurore.  Aš tada tiesiog, nuojautos vedama, „dūriau pirštu“ ir pataikiau. Nereikia stebėtis – gyvenant „ant ribos“, kurią tai nubrėžė sistemą, arba taip išjautrėji, kad matai įvykius kelias akimirkas į priekį, ir atsiranda šansas išgyventi, arba pasiduodi ir žūsti.
J.Dambrauskas dar pasiguodė, kad gerai, kad prokurorei pavyko suorganizuoti jo nedidelės grupės suėmimą, kitaip gijos būtų nuvedusios iki jo paties. Prisiminusi buvusio vyro pasakojimą apie STT domėjimąsi, kas dengia dambrauskinius iš prokuratūros pusės, supratau, kad ta informacija galimai nutekėti ir pasiekė Vilniaus apygardos prokuratūrą. Todėl teko „amputuoti“ pirštą, kad išsaugoti ranką – suimti nedidelę grupę, kad išsaugoti grupuotę ir jai svarbų prokuratūros žmogų.
Kartais taip būdavo, kad kairė nežino, ką daro dešinė. Vieni bando atskleisti nusikaltimus, nežinodami, kad pereina kelią tiems, kurie suinteresuoti, kad tai nebūtų išaiškinta. 
Vėliau sužinojau, kad ta prokurorė pasigimdė sūnų nuo žmogaus, artimo dambrauskinių aplinkai... 
Įrašą su J.Dambrausku saugau labiau nei kitus, nes tai gal kažkada vis tik pravers Gintarui.

Tada dar nežinojau, kad manęs laukia dar žiauresnis persekiojimas, bylų fabrikavimas mano atžvilgiu, pasikėsinimai, suėmimai, kalėjimai, artimųjų ir draugų išdavystės – visa tai manęs dar tik laukė....
 (Bus daugiau)