Archyvas

2012 - KRIKŠČIONYBĖS PABAIGA?

2012 - KRIKŠČIONYBĖS PABAIGA?

Algis Kasperavičius, istorikas

Spaudoje rašoma, rimtai ir nelabai rimtai šnekama, jog š. m. gruodžio 21-ąją turės būti Pasaulio (tiksliau žmonijos Žemėje) galas. Esą senovinis majų tautos, kurios palikuonys ir šiais laikais dar gyvena Gvatemalos ir Meksikos valstybėse, kalendoriuje nustatyti toli į ateitį metai, mėnesiai ir dienos užsibaigia, sudėtingu metodu perskaičiavus į mūsiškį Grigaliaus kalendorių, būtent ta diena. Daroma išvada, kad majų žyniai, kurie nuolatos su baime laukė neišvengiamos pasaulio pabaigos, nustatė, kad ji įvyks ir toliau nebetęsė savojo kalendoriaus. Vis tik, tikriausiai, gruodžio 21-ąją nieko grėsmingo visai žmonijai neįvyks.

Užtat kulminaciją pasiekė krikščionybės puolimas, tikslu ją visiškai išstumti iš visuomenės gyvenimo kaip tai daroma daugumoje Europos Sąjungos valstybių arba galutinai sunaikinti kaip Artimuosiuose Rytuose. Ten dar šio tūkstantmečio pradžioje Egipte, Irake, o ypatingai Sirijoje gyveno nemažai įvairių konfesijų Kristaus išpažinėjų. Egipte jie tebuvo antrarūšiai žmonės, Irake ir Sirijoje galėjo jaustis laisviau. Deja, taip jau nebėra. Po Egipto prezidento, faktiškai diktatoriaus, H. Mubarako nuvertimo 2011 metų pavasarį krikščionių vad. koptų padėtis ryškiai nepablogėjo, bet islamistų pergalė parlamento ir prezidento rinkimuose sudaro jiems potencialią grėsmę. Ar ji taps realybe, nėra aišku. Permainos Egipte įvyko beveik be kraujo praliejimo, nebuvo ir tiesioginio užsienio įsikišimo. Tad galima tikėtis ir tolesnio islamistų nuosaikumo Nilo slėnio šalyje.


Katastrofa ištiko Irako krikščionis dėl JAV ir Didžiosios Britanijos karo prieš šią valstybę 2003 m. kovo-balandžio mėnesiais ir jos okupacijos. Pasaulietinė Sadamo Huseino diktatūra buvo nuversta, bet okupacijai smarkiai priešinosi įvairios islamistų grupuotės. Jų įniršis nukrypo taip pat prieš vietinius krikščionis, kuriuos visiškai nepagrįstai kaltino palankumu interventams. Pretekstu kaltinimams tapo ir neatsargus JAV prezidento Džordžo Bušo pareiškimas, jog karas prieš Iraką (tiesa, JAV vadovas skelbė jį "išvadavimu iš Sadamo Huseino tironijos") yra Kryžiaus žygis. Irako krikščionys kentėjo grąsinimus, užpuldinėjimus, bombų sprogdinimus bažnyčiose ir šalia jų. JAV ir Didžiosios Britanijos kariuomenė Irake ir nesistengė ir negalėjo apginti krikščionių.

JAV politologas, žvalgybos firmos Stratfor steigėjas ir vadovas savo interviu pripažino: "Kiekvieną armiją galime nugalėti. Tačiau mes nesugebame vykdyti okupacijos" ["Polityka" 2012, Nr.44, p. 46]. Tiksliau JAV po Vietnamo karo visaip vengia didelių savo karių netekčių. O norint įvesti tvarką okupuotame krašte, tektų aukoti daugiau karių gyvybių. Tad kur ten gelbėti nuo teroro okupuotos šalies krikščionis...

Jau 2003 m. pabaigoje prasidėjo krikščionių bėgimas iš Irako. Bėgo į Siriją, Jordaniją, šiaurinę šalies dalį, kontroliuojamą kurdų, kartais ir į Iraną. Tačiau visur jie galėjo prisiglausti tik laikinai. Dabartiniu metu Irake liko apytikriai 200-250 tūkst. krikščionių iš ~ 800 tūkst., gyvenusių karo išvakarėse. Tokią kainą sumokėjo vienos iš seniausių pasaulyje krikščionių bendruomenių už Sadamo Huseino nuvertimą. JAV ir Didžioji Britanija okupavo Iraką, bet nesitikėjo susidurti su smarkiu pasipriešinimu iš islamistų pusės. Galima manyti, kad krikščionių likimas jiems nerūpėjo, o ir priešiškumo pastariesiems interventai nenumatė. Tai gal tik netiesioginė jų kaltė, nors jau anksčiau buvo Kosovo problemos "sprendimas" krikščionių nenaudai. Tuo tarpu Vakarų didžiųjų valstybių politika konflikto Sirijoje atžvilgiu yra sąmoningai ir kraštutinai antikrikščioniška. Panašiai kaip Kosovo atveju, tik žymiai atviresnė.


Sirijos tragedija, Vakarai ir islamas


Viena iš dar likusių pasaulietinių arabų valstybių yra Sirija. Pagal jos konstituciją islamas nėra valstybinė religija, tik prezidentas privalo būti musulmonas, o teismai konfliktus šeimose sprendžia sutinkamai su vienos ar kitos religinės konfesijos nuostatomis. Sirijos religinis žemėlapis labai margas. 2006 metų duomenimis musulmonai - sunitai sudaro ~ 74% jos gyventojų, alavitai, priskiriami musulmonams - šiitams - virš 11% ir 2,5 mln. skaičiais, o krikščionys- apie 10% iš ~21 mln. visumoje. Tokiu būdu Sirija yra 2-oje vietoje tarp arabų šalių krikščionių skaičiumi po Libano.

Alavitai kontroliuoja valdančiąją BAAS/Arabų socialistinio atgimimo partiją, Sirijos prezidentu 1970-2000 metais buvo alavitas, generolas H. Asadas. Dabartinis prezidentas Baširas Asadas yra jo sūnus. Alavitai užima svarbiausias pareigas armijoje, daug jų valstybės administracijoje. Sirijos valdžią galima vadinti ir diktatoriška. Tačiau ji užtikrina religinę laisvę visoms konfesijoms, o demokratinių valstybių arabų pasaulyje niekada ir nebuvo. Įvairių krypčių krikščionys nėra antrarūšiais žmonėmis, valdžia jiems gana palanki, leidžia veikti jų visuomeninėms ir jaunimo organizacijoms.

O patys alavitai – šiitų atšaka, musulmonų – sunitų vadinami eretikais, sektos pavadinimas jiems netinka, nes egzistuojantys nuo IX amžiaus, sukūrė naują religiją, tik formaliai ir politiniais sumetimais siejama su islamu. Alavitų religijoje yra Senovės Rytų tikėjimų ir krikščionybės elementų. Jie švenčia Kalėdas ir Velykas, naudoja krikščioniškus vardus, moterys nenešioja veido uždangalų. Suprantamas tad Musulmonų brolijos organizacijos, kuri Sirijoje yra kraštutinai fundamentalistinė, priešiškumas BAAS partijos vadovavimui šaliai.

2011 metų pavasarį Sirijoje prasidėjus antivyriausybinėms demonstracijoms, islamistai iškėlė šūkį „Krikščionims – į Libaną, alavitus – į dykumą“. Demonstracijos plėtėsi, prasidėjo ginkluoti susirėmimai. Karingąją opoziciją finansavo dvi arabų absoliutinės monarchijos – Saudo Arabija ir Kataras. Didžiosios Vakarų valstybės – JAV, Prancūzija ir Didžioji Britanija neparėmė Sirijos vyriausybės, nesiėmė tarpininkauti, nesilaikė neutraliai. Jos iškart stojo opozicijos, kurioje neišvengiamai įsivyraus  kraštutiniai islamistai, pusėn. Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje šios valstybės stengėsi priversti Sirijos prezidentą B. Asadą kapituliuoti prieš opoziciją, vadinamą „civiliais asmenimis“. Vakarų pateiktą rezoliuciją vetavo Rusija ir Kinija, tad JAV atstovė Jungtinių Tautų organizacijoje pavadino tokį elgesį „keliančiu pasišlykštėjimą“.

Vakarų spauda ir televizija išvystė įnirtingą puolimą prieš Sirijos vyriausybę, 100% palaikydama “civilius asmenis”, prie kurių jungėsi dazertyrai – sunitai iš Sirijos armijos. Mass-medija šlovina Sirijos “laisvės kovotojus”, nekreipdamos dėmesio, jog valdžią remia beveik pusė šalies gyventojų, t.t. jos šiaurės rytuose apie 0,7 mln. kurdų. Minėtoji, Saugumo Tarybos nepriimta rezoliucija turėjo suteikti teisėtumo regimybę Sirijai bombarduoti, t.y. pakartoti M. Kadafio nuvertimą, vadovaujant ir tiesiogiai veikiant NATO ginkluotosioms pajėgoms. Tiktai Libijos opozicija negrasino krikščionims: „Mes juos supjaustysime į gabalus ir išmesime šunims“, kaip š.m. vasarą paskelbė vienas sunitų lyderių Ananas ar Uras. Libijoje visiškai nėra vietinių krikščionių, kaip ir Afganistane.

Į šiuos skirtumus postkrikščioniška Europa, kurią įžymi italų žurnalistė Orianna Fallači pavadino Eurabija, rašydama apie pataikavimą islamo valstybėms ir musulmonų imigrantams, nekreipia dėmesio. Lietuva nėra dar Eurazija, bet jos spauda, „didieji laikraščiai“, išskyrus „Respubliką“, vieningai užsipuola Sirijos valdžią. Tiesa, nuolatos primenama ir smerkiama tai, kad prieš „civilius“ (šiemet nuo vasaros jie jau vadinami sukilėliais) Sirijos vyriausybė kovoja rusiškais ginklais. Kitokių Sirija neturi, bet gintis rusiškais ginklais... Geriau tegul „visus krikščionis supjausto į gabalus“!

Prieš Sirijos teisėtą valdžią stojo ir islamistinė Turkijos vyriausybė, kaip su džiaugsmu rašė „Lietuvos žinios“, pavadinęs šią musulmonų valstybę „Vakarų kardu“. Laikraščio džiūgavimas stebina, bet Turkijos politika – ne. Oficialiai pasaulietinė Turkijos Respublika, nuo pat savo susikūrimo 1923 metais buvo priešiška krikščionims, represijomis ir pogromais privertė emigruoti dar išlikusius po 1915-1922 m. genocido. Dabar gi, jos vyriausybė siekia atkurti , bent iš dalies, buvusios Osmanų imperijos galybę. Ji smerkia Siriją, nors pati Turkija jau beveik 30 metų slopina kurdų sukilimą. 

Iš pirmo žvilgsnio gali stebinti Izraelio visiškas neutralumas įvykių Sirijoje akivaizdoje. Tačiau tai suprantama – žydų valstybė nenori islamistų pergalės, o Sirija valdoma BAAS nebebus pavojingas Izraelio priešas. JAV prezidentas B. Obama, tiesa, grasina Sirijos valdžiai, kad ji nenaudotų prieš užsienio visokeriopai, taip pat ginkluote, remiamus sukilėlius, nei cheminio ginklo, nei raketų „žemė – žemė“, bet kažkaip vangiai. Mat kai kurie įžymūs Amerikos politologai, tarp jų H. Kisindžeris ir Z. Bžezinskis perspėja dėl naujos intervencijos, tarnaujant svetimiems interesams [Apie tai hipotezė bus toliau A.K.]. H. Kisindžeris interviu lenkų savaitraščiui „Polityka“ š.m. liepos mėnesį pareiškė supratimą Rusijos pozicijos, t.y. paramos prezidentui B. Asadui ir nerimą dėl galimo islamistų įsigalėjimo ar ilgalaikio chaoso Sirijoje laimėjus opozicijai.

Užtat valstybė, labiausiai užsitarnavusi Eurazijos vardą – Prancūzija ir Didžioji Britanija toliau su entuziazmu (tarsi kokie tai „Kominterno“ veikėjai tarpukaryje) remia „Sirijos revoliuciją“. Tiesa, Prancūzija 2003 metais nepritarė Irako užpuolimui, bet D. Britanija aktyviai dalyvavo kare prieš Serbiją 1999 m. ir vėliau prieš Iraką. Jos premjeras leiboristas (?!) A. Bleras net skatino JAV prezidentą Klintoną kuo greičiau pradėti bombardavimus. Dabartinis premjeras, konservatorius Deividas Kameronas neatsilieka nuo Bleiro.

Nei Prancūzijos, nei D. Britanijos politikai nesijaučia nepatogiai, veikdami drauge su absoliutinėmis Saudo Arabijos ir smulkiomis Persų įlankos monarchijos bei su pasmerkta už ilgametį savo juodaodžių piliečių genocidą Sudano islamistine diktatūra. Nejaudina jų ir kraugeriški „Sirijos revoliucijos“ lyderių pareiškimai: „Neišleisime iš šalies nei vieno gyvo ruso ar ukrainiečio“. Iš lietuviškos varpinės žvelgiant tinka paklausti, ar kokiame nors savo atsišaukime pokario partizanai grasino „gyvų iš Lietuvos neišleisti“?

Jau dabar iš sukilėlių užimtų rajonų bėga tūkstančiai krikščionių. O juk „revoliucijos“ pergalės atveju Sirijos gyventojų 1/10 krikščioniškajai mažumai gresia masinės žudynės, prievartavimai, likusiems gyviems – pabėgėlių lemtis.Geriausiu atveju pasibaigus visam šiam siaubui Sirijoje liks gal keliasdešimt tūkstančių diskriminuojamų krikščionių. Taip su didžiųjų Vakarų valstybių aktyvia parama bus sunaikinta trečiojo tūkstantmečio pradžioje seniausia pasaulyje krikščionių bendruomenė, išsaugojusi tikėjimą Kristumi per beveik 1400 metų nuo musulmonų nukariavimo. Tylint arba nedrąsiai nepritariant Europos ir JAV krikščionims. Tad kokios šio vyriausybių filoislamizmo ir piliečių pasyvumo priežastis?


Politinis korektiškumas ir viena hipotezė


Rusų religinis filosofas - emigrantas Ivanas Iljinas (1883 -  1954) gyvenimo pabaigoje pasakė mintį: baisus bolševizmas, bet dar baisiau bus po jo žlugimo. Buvo dar stalininiai laikai, tad ši pranašystė taikyta ne materialinio dyvenimo (jis vargu begalėjo būti blogesnis), o dvasinei sferai. Jeigu TSRS suirimą laikysime bolševizmo žlugimu, tai jis, atpalaidavęs Vakarus nuo parengties atremti TSRS karinę bei ideologinę grėsmę, leido įsivyrauti beribės "laisvės" asmeniniame gyvenime, kraštutinio egoizmo ir neatsakingumo visuomenei bei valstybei tendencijoms.

Joms priskirtinas ir vad. politinis korektiškumas, nuginkluojantis Vakarų visuomenes neigiamų reiškinių akivaizdoje, draudžiantis net juos įvardinti. Ši nauja absurdiška totalitarinė ideologija tokį draudimą išplečia iki begalybės. Ieškoma vis kitų pakaitalų visiškai neutraliems žodžiams arba daiktams, kurie esą gali ką nors įžeisti. Politinio korektiškumo taikiniu tapo katalikų bažnyčia, ypač jos mokymas apie moralę ir šeimą. Kas neužkliūdavo komunistų valdžiai dabar puolama su ypatingu įniršiu. Komunistų represijas pakeitė pasityčiojimų ir įžeidinėjimų, visokių kaltinimų uraganas.

Joks komunistinis kovotojas su "tamsybininkais" nereikalavo iš Bažnyčios pripažinti vyro santuoką su vyru ir moters su moterimi. Pataisomas net Šventasis raštas, išimant pastraipas, kuriose smerkiamas homoseksualizmas. Ši "mada" pasiekė ir Lietuvą.

Skaitydamas vieno teksto korektūrą radau frazę, kad Sodomos gyventojus Dievas nubaudė už ... zoofiliją, t.y. intymius santykius su gyvuliais, reikia manyti, ožkomis ir asilais. Dabartinėje Lietuvoje irgi pasitaiko zoofilų, kurių aukomis tampa, veterinarijos terminu tariant, stambieji raguočiai. Apie tokių individų patirtį plačiai informuoja "Lietuvos rytas". Tačiau gerai žinoma, ne tik Biblijos tyrinėtojams - biblistams, kad Sodomos miestą su gyventojais Dievas "ugnimi ir siera" sunaikino už visuotinai ten paplitusį homoseksualizmą. Teksto autorius bijojo pasirodyti homofobu, tad pakeitė pavojingą žodį kitu, dar netapusiu tabu. Smulkutis, bet būdingas politinio korektiškumo pavyzdys. Juk net menkiausios kritiškos pastabos homoseksualų atžvilgiu vadinamos homofobija, kuri Vakaruose prilyginama nacizmui.

Kova prieš homofobiją iškelta į tarpvalstybinę areną. Didžiosios Britanijos premjeras D. Kameronas neseniai  pareiškė, kad jo šalis nebeteiks finansinės ir ekonominės pagalbos valstybėms, kurios vienaip ar kitaip neįteisino homoseksualizmo. Tiesa, D. Kameronas nereikalavo homoseksualų santuokų pripažinimo. Katalikų bažnyčia bauginama ir daugybe plačiausiai garsinamų teismo procesų prieš dvasininkus - pedofilus. Žinoma, nusikaltę dvasininkai turi atsakyti, bet kai daugybę atvejų kaltinimo liudininkai prisimena skriaudas, padarytas jiems prieš 20, 30 ar net 40 metų, reikalaudami didelių, net milijoninių kompensacijų pinigais, o teismai tenkina jų pretenzijas, tai yra kovos prieš bažnyčią forma. Pagal principą: jūs smerkiate homoseksualizmą, o mes jus demaskuojame kaip pedofilus.

Dėl buvusių Rytų bloko šalių Vakaruose reiškiamas susirūpinimas, kad jose pastebimas religinio fundamentalizmo (suprantama, krikščioniško) apraiškos, kyla pavojus pasaulietiniam valstybės pobūdžiui. "Laisvės radijo" laidose rusų kalba piktinamasi Stačiatikių Bažnyčios įgaliojimu ir raginama sugrąžinti pasaulietiškumą Rusijoje. Neaišku, ar tokį kaip TSRS, kur jis ypač klestėjo XX a. 3 - 4 dešimtmečiais: uždarytos beveik visos cerkvės, dauguma dvasininkų sušaudyta arba kentėjo ir mirdavo lageriuose, pradedant Solovkomis. Priešiškumas krikščionybei (užtenka prisiminti Europos Sąjungos Konstituciją ir daugelį Europos parlamento nutarimų) keistai siejasi su pataikavimu islamui.

O ir prisiminti paskutinė naujiena: šiemet Briuselio aikštėse nebus statomos tradicinės Kalėdų eglutės. Kaip ir tarybiniame Vilniuje ar Maskvoje. Tik priežastis kita: Briuselyje daug musulmonų imigrantų ir Kalėdų eglutė, esą, gali įžeisti jų religinius jausmus. Ši naujiena nustebino net lietuviško atsilikimo nuo pažangiųjų Vakarų demaskuotoją, "Lietuvos ryto" apžvalgininką. Jis primiršo politinį korektiškumą ir pirmadienio komentarą pavadino "Švęsk Kalėdas, kol dar gali" ("L. r." 2012 12 17, psl. 2). Musulmonų - arabų ir turkų - imigracija laikoma gėriu, pasiūlymai ją riboti - rasizmo ir fašizmo apraiška. Nenuostabu tad, jog Europos Sąjungos užsienio politika pajungta islamo interesams. Tai rodo ir daugybė rezoliucijų vad. palestiniečiams ginti, ir Prancūzijos bei D. Britanijos politika Sirijos konflikte. Kam ginti krikščionis už Viduržemio jūros, jei savo šalyse krikščionybė visaip niekinama?

JAV irgi daug pataikavimo islamui, bet būtina prisiminti 2001 rugsėjo 11-osios poveikį. Didelio masto diversija sukėlė visuotinę paniką: "Amerikos užpuolimas", "Amerikai paskelbtas karas". Tokia reakcija neadekvati, bet ji siejasi su paslaptimi - kas įvykdė diversiją? Atsakymas buvo iškart paskelbtas: vadovavo Afganistane įsikūręs tarptautinio terorizmo organizatorius Osama bin Ladenas, o vykdė grupė jaunų islamo fanatikų. Ginkluoti peiliais popieriui pjaustyti jie įbaugino "Boingų" keleivius ir įgulas, perėmę lėktuvų valdymą ir preciziškai nukreipė juos į Pasaulinio prekybos centro dangoraižius Niujorke. Mokėsi skraidyti sportinius lėktuvėlius privačiose aviacijos mokyklose, o "Boingus" valdyti išmoko iš informacinių leidinių, instrukcijų, pasinaudodami treniruokliais - simuliatoriais.

Stop! Įbauginti keleivius ir įgulą gali grupė asmenų su peiliais, bet savamoksliais "Boingų" pilotais nenorite būti? Skrydis iš Bostono į Niujorką, kur kertasi šimtai tarptautinių ir vietinių aviacijos maršrutų irgi turbūt paprastas dalykas? Kokie genialūs tie jauni arabai... Vairavo užgrobtus lėktuvus aukštos kvalifikacijos pilotai, skraidę "Boingais", gal net į tą patį Niujorką! Tokių talibai neturėjo, taip pat ir "Boingų".

Pradžioje sklido versija, kad nusikaltimą organizavo Izraelio žvalgyba tikslu įvelti JAV į karą su musulmoniškomis valstybėmis. Tai absurdas - Izraelis negali rizikuoti savo svarbiausio, tiksliau vienintelio, sąjungininko pasitikėjimu. Surengė JAV valdžios viršūnės, nežinant apie tai pačiam prezidentui  Bušui? Ši versija išdėstyta net keliolikoje įvairių šalių autorių knygų, bet ji neįtikima. Vis tik JAV nėra kažkokia arabų ar juodosios Afrikos valstybė, kad koks nors "klanas" ryžtųsi panašiai avantiūrai. Lieka O. Bin Ladeno tėvynė - Saudo Arabijos karalystė, svarbus JAV sąjungininkas.

Karalystė turi didžiausius pasaulyje naftos išteklius, milžiniškus dolerių rezervus, laikomus JAV bankuose, "Boingus" ir ambicijas plėsti islamą visame pasaulyje. Kartu ji labiau reikalinga Amerikai, negu jai Amerika. Atvirkščiai nei Izraelio atveju. Tačiau feodalinę absoliutinę Saudo Arabijos valdžią gąsdino kraštutiniai islamistai, raginę nuversti korumpuotą ir "tarnaujantį Amerikai" karališką režimą, Afganistano talibai ir jau nusilpęs po 1991 m. Įlankos karo, bet nepribaigtas Sadamas Huseinas Irake. Su jais kovoti Saudo Arabija neturėjo galių, bet galias turėjo JAV. Reikėjo jas paskatinti veikti.

Paskatas ir buvo 2011 rugsėjo 11 diversija. Monarchijos priešas ir kartu draugas Osama sutelkė  lėktuvų užgrobėjus su peiliais, Saudo Arabijos valdžia davė patyrusius "Boingų" pilotus, nebūtinai arabus. Jie galėjo treniruotis neaprėpiamose Arabijos pusiasalio dykumose ir kartu su "peilininkų" gauja įvykdyti užduotį.

JAV pareikalavo iš Afganistano talibų išduoti Osamą. Šiems atsisakius, kartu su Didžiąja Britanija pradėjo karą, užėmė Afganistaną, bet įsivėlė į kovas su talibų partizanais. Toliau eilė atėjo Irakui.

Neaišku, kada JAV valdžia suvokė Saudo Arabijos klastą, bet ji - labai reikalingas JAV sąjungininkas. Panašiai kaip 1943 m. JAV prezidentas F. D. Ruzveltas nenorėjo pripažinti, kad lenkų belaisvius išžudė jo sąjungininko Stalino įsakymu, taip dabar JAV tylima apie Saudo Arabijos vaidmenį 2001 rugsėjo 11-osios diversijoje. Užtat ir Osama bin Ladenas surastas JAV žvalgybos Pakistane buvo nušautas, o ne išgabentas specialios paskirties būrio. Jis viešame, o tik toks šiam asmeniui galėjo būti surengtas, teisme būtų, tikriausiai, nevengęs papasakoti apie savo ryšius su Saudo Arabija. Pastaroji ir dabar manipuliuoja galingiausia pasaulio valstybe.

Tai viena, nors ne vienintelė, JAV pozicijos Sirijos atžvilgiu priežastis. Antikrikščioniškumas pasireiškia ir už vandenyno. Tačiau ten padėtis dar ne tokia liūdna. Krikščionybės pabaiga ir islamo pergalė, po laikino politinio korektiškumo triumfo, galima tik Europoje.



 

 


Pridėti Komentarą

Pridėti Komentarą

Jūsų Vardas(*):
Komentaras(*):
  This is a captcha-picture. It is used to prevent mass-access by robots. (see: www.captcha.net)
Kodas paveikslėlyje:
 



Padarykite pirmuoju
Reklama