Dar prieš daugiau nei metus teisininkė Daiva Guobienė davė interviu “Lietuvos ryto” žurnalistei Laimai Lavaste, kurį pastaroji pavadino "Teisėjų nuodėmės - viešos ir nutylimos". Straipsnis sukėlė didelį triukšmą, nes jame atvirai buvo rašoma apie STT  "pakabintus" teisėjus ir kiek kainuoja Aukščiausiojo teismo teisėjo vieta. Matyt, kad būtų solidžiau, žurnalistė L.Lavaste neįvardino savo pašnekovo, tik parašė, kad tai daug metų dirbantis teisėjas. Aukščiausiojo teismo teisėjas Prapiestis pareikalavo, kad būtų įvardintas informacijos šaltinis, ir STT iškėlė bylą žurnalistei L.Lavaste. Tačiau ši atsisakė įvardinti šaltinį, gal būt, ir todėl, kad pati L.Lavaste savo straipsnyje pamelavo – interviu ji darė ne su dirbančiu teisėju, o su buvusia prokurore ir advokate, dabar teisininke dirbančia Daiva Guobiene, kuri parašė ne vieną straipsnį “Laisvam laikraščiui”. 

Įdomiausia tai, kad vos STT sužinojo, kas šio interviu pašnekovas, iš karto nusprendė, kad bylos D.Guobienei nekels, nes suprato, kad viską, ką ji pasakė, D.Guobienė galės įrodyti teisme, o paskui už tokius dalykėlius gali tekti atsakyti ir STT vadovams. D.Guobienė davė interviu LL:
 
- Tai ar norit pasakyti, kad jūs ir davėte interviu “Lietuvos rytui” apie pakabintus teisėjus?
- Taip, tačiau Lavaste mane įvardino kaip teisėją. Mes susitarėme, kad vis dėlto, jeigu Lavaste atžvilgiu prokurorai griebsis rimtų prievartos priemonių, kad atskleisti šaltinį, tai mes sužaisime tokį spektaklį, kad ir ji nenukentėtų. Sutarėme, kad jeigu Lavaste byla bus teisme, ji pasakys, kad negali atsakyti už savo advokato veiksmus, o advokatas atsistos ir pasakys, kad nori iškviesti svarbų liudininką. Tada aš pasirodau ir prisipažįstu, kad aš ir daviau interviu. L.Lavaste lyg ir išlieka aukštumoje, nes neišdavė savo šaltinio, o šaltinis pats atėjo į teismą ir “išsiryškino”. 
- Tačiau ar prokuratūra nustatė, kad jūs ir esate tas šaltinis?
- Ne, nes kai tik tai sužinojo prokuratūra, kad aš ir esu šaltinis, tai pasakė ir Garnelienė (Teisėjų tarybos pirmininkė). Po to interviu pas mane buvo atėjęs ir žurnalistas Gaivenis, kuris man pasakė žinąs, kad aš ir daviau tą interviu. Gaivenis pasakė, kad jam tai prasitarė Garnelienė. Aš jam pasakiau, kad aš ir neslėpiau, kad aš daviau tą interviu. L.Lavaste pasakiau, kad ji gali parašyti, kad interviu davė Daiva Guobienė, tačiau ji man kitą dieną paskambino ir pasakė, kad “jie nesutinka”. 


D.Guobienė atsakė į LL klausimus:

- Kodėl vėl keliamos įvairios bylos?
- Prokuratūra man nuolat primena, kad sėdėčiau tyliai, nes bet kada galėsiu gauti per galvą. O aš vis tiek gana ilgai kritikavau prokuratūros darbą. Po to jie sužinojo, kad aš ir daviau tą interviu L.Lavastei iš “Lietuvos ryto” – ir dėl dingusių bylų, ir dėl “pakabintų” teisėjų. Aš jau tada pradėjau nebeslėpti, kad visi tie paskelbti duomenys yra mano. 
- Tai ar norit pasakyti, kad jūs ir davėte interviu “Lietuvos rytui” apie pakabintus teisėjus?
- Taip, tačiau Lavaste mane įvardino kaip teisėją. Mes susitarėme, kad vis dėlto, jeigu Lavaste atžvilgiu prokurorai griebsis rimtų prievartos priemonių, kad atskleisti šaltinį, tai mes sužaisime tokį spektaklį, kad ir ji nenukentėtų. Sutarėme, kad jeigu Lavaste byla bus teisme, ji pasakys, kad negali atsakyti už savo advokato veiksmus, o advokatas atsistos ir pasakys, kad nori iškviesti svarbų liudininką. Tada aš pasirodau ir prisipažįstu, kad aš ir daviau interviu. L.Lavaste lyg ir išlieka aukštumoje, nes neišdavė savo šaltinio, o šaltinis pats atėjo į teismą ir “išsiryškino”. 
- Tačiau ar prokuratūra nustatė, kad tu ir esi tas šaltinis?
- Ne, nes kai tik tai sužinojo prokuratūra, kad aš ir esu šaltinis, tai pasakė ir Garnelienė (Teisėjų tarybos pirmininkė). Po to interviu pas mane buvo atėjęs ir žurnalistas Gaivenis, kuris man pasakė žinąs, kad aš ir daviau tą interviu. Gaivenis pasakė, kad jam tai prasitarė Garnelienė. Aš jam pasakiau, kad aš ir neslėpiau, kad aš daviau tą interviu. L.Lavaste pasakiau, kad ji gali parašyti, kad interviu davė Daiva Guobienė, tačiau ji man kitą dieną paskambino ir pasakė, kad “jie nesutinka”. 
- Ar tai reiškia, kad “Lietuvos ryto” redaktoriams atrodys neįtikima tai, ką pasakė D.Guobienė, todėl tave jie įvardino kaip “neįvardintą teisėją”?
- Nu taip, tačiau čia jau jų reikalas. Žinoma, gal būt gražiau skambėtų, kad tie dalykai būtų pasakyti iš teisėjo lūpų, o ne iš Daivos Guobienės. Tačiau kai nepasakoma A, tai ir nuskambėjęs B skamba kvailai. Jeigu jie pasakytų, kad už tą informaciją, kurią atkleidžiau, aš ir tapau tuo, kuo esu visuomenės akyse, tai ji atrodytų visai kitaip.
- Tačiau ar mes galime atskleisti jūsų tapatybę?
- Galite, nes aš jaučiu tokį dvasinį nuovargį dėl to, kas yra išdarinėjama… Net ir dabar man iškeltoje byloje galima taip suprasti: “…Jonas, Petras ir Daiva Guobienė kaip bendrininkai suklastojo dokumentus, kad jų naudai būtų priteista kažkokia suma”. Taip kaip man gintis nuo tokių kaltinimų? Kodėl jie nerašo konkrečiai, ką ir kaip aš suklastojau? Negalime vienu parašu visi trys sudėti, arba vienu kompiuteriu atspausdinti vieną dokumentą? O jie net negali įvardinti to, ką aš padariau… Tai dabar prasidės tokie dalykėliai – bus atkapstoma tai, kad buvo prieš 7-8 metus. Tam dalykui reikia rengtis. Nes ir Lavaste tą patį sakiau – kai reikia sunaikinti žmogų, jie imasi tokių veiksmų, kad atrodo, kad jie nieko nebijo. Pvz., man iškeltą bylą nagrinėja ekonominė policija, nors tai visai ne jos kompetencija. O ekonominę policiją kontroliuoja Vilniaus miesto prokuratūra, nors tos bylos kontrolė paskirta iš pono Jancevičiaus firmos. Ir skyrius – apeliacinis, kuris visai nesusijęs. Jie gali vykdyti savo užsakymus ir planus tik per labai konkrečius žmones. Ir kol nebus normalios tvarkos – už valstybėje padarytus veiksmus ir padarytą žalą atlygina ne institucija, o konkretus žmogus, tol ir dėsis visi tie dalykai, tvarkos nebus. Pvz., - pedofilijos bylą tyręs prokuroras Motiejūnas. Jam reikėtų duoti per galvą už tai, kad jis pripažino dėl to, kad Andriaus Ūso bylą perdavė į teismą, nors ir žinojo, kad jis bus išteisintas. Jeigu esi jau toks gudrutis, tai bent jau neprisipažink, kad žinojai, kokia bus šios bylos baigtis, ir kad  žinojai, kad Ūsas nekaltas ir byloje bus išteisinamas nuosprendis. 
- Prokuroras Motiejūnas pripažino, kad nusiuntė Ūso bylą į teismą, o po išteisinamojo nuosprendžio pripažino, kad žinojo, jog Ūsas yra nekaltas?
- Kadangi mes dabar matome, kad visi prokuratūros veiksmai priklausė tik nuo pačio Motiejūno valios, ir jis po teismo kalbėjo, kad savo pozicijos jis nederino su prokuratūros pozicija, ir aiškino, kam ir už ką dabar kels bylas. Tai reikia suprasti, kad visą procesą reguliuoja pats prokuroras Motiejūnas. Tai reiškia, kad mes neturime prokuratūros sistemos, o tyrime atskirus pareigūnus, kurie kaip nori, taip ir suka tą birbynę. Jeigu būčiau prokuratūros vadovė, ir išgirsčiau, kad pavaldinys perdavė bylą į teismą, žinodamas, kad kaltinamasis nekaltas, jo paklausčiau – tai palauk – tau mokėtas atlyginimas, išeikvota krūva laiko ir resursų, o tu pasiuntei bylą į teismą žinodamas, kad to nereikia daryti? Tai gražink pinigus. Jeigu atsirastų institucija, kuri pareikalautų gražinti išeikvotus pinigus, tai tokių bylą nebūtų.
- FNTT vadovas Gailius pareikalavo, kad jam priteista kompensacija būtų priteista iš buvusio ministro Palaičio?
- Lietuvoje nuo pat Nepriklausomybės paskelbimo galiojo ta įstatymo normą, kad žala, kurią padaro institucijos pareigūnas, atlygina institucija, tačiau ji regreso tvarka tą žalą išsiieško iš žalą padariusio pareigūno. Ta tvarka niekur nėra dingusi, tačiau praktiškai ji niekur nebuvo pritaikyta. Vienintelį kartą, man atrodo, buvo priteisti pinigai iš prokuroro Lauciaus, kai jis kažką ne taip padarė. Pirmos instancijos teismas pinigus iš Lauciaus priteisė, antros instancijos – panaikino, sakydamas, kad kiekvienas pareigūnas yra laisvas priiminėti sprendimus. Kiek ta laisvė turi būti ribojama atsakomybe? Prokurorai laisvi daryti ką nori ir žlugdyti žmonių gyvenimus, siunčia netinkamas bylas į teismą, o už viską sumokame mes. Tai labai patogu, tiesiog svajonių darbas, kai už nieką nereikia atsakyti.  Ta institucija, iš kurios nukentėjęs žmogus prisiteisė kompensaciją, regreso tvarka turi išieškoti iš žalą padariusio pareigūno.
- Kodėl neišieškoma valstybei padaryta žala iš atsakingų pareigūnų?
- O kaip paskui tam pareigūnui ar teisėjui pasakysi, kaip reikia elgtis vienoje ar kitoje byloje? Jie atsakys, kad to nedarys, nes jau iš savo kišenės sumokėjo už tokius sprendimus. Jeigu bus tokia tvarka, tai nei teisėjai, nei kiti pareigūnai nebevykdys užsakymų, nes žinos, kad už tai reikės sumokėti iš savo kišenės. Net ir “pakabinti” teisėjai bijo tokių dalykų. Juk negali reikalauti iš žmogaus padaryti kažką, už ką jis vėliau turės atsakyti?
- Tačiau tame interviu pripasakojote įvairių skandalingų dalykų? Ar galite tuos teiginius pagrįsti faktais?
- Aš galiu pasakyti tik tokį dalyką – tame interviu tik kelios frazės apie tai, kiek kainuoja sprendimai Aukščiausiame teisme ir kiek kainuoja teisėjo vieta šiame teisme, buvo ne mano, nors aš ir žinau, kas tai pasakė. Dėl kitų dalykų – dingusių bylų, klastočių ir t.t. – ir Laima Lavaste tą dalyką žino, kad kiekvieną žodį aš galiu patvirtinti dokumentais ir faktais. Todėl manęs niekas ir “nekirto” po to, kai pasirodė šis interviu. Jiems yra labai patogu kalbėti, kad Daiva Guobienė išsigalvoja, nusišneka, keršija. Vietoj to, kad pakviestų mane arba patrauktų atsakomybė. Tada aš tuos dokumentus sudėliočiau, ir viskas atrodytų kitaip. Todėl jie to ir nedarė? Aukščiausiojo teismo teisėjas Prapiestis kreipėsi, kad būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl to interviu “Lietuvos rytui”. Vėliau teismai pasakė, kad L.Lavaste turi teisę neišduoti informacijos šaltinio. Ne veltui aš L.Lavastei sakiau, kad jai užteks tik paskleisti gandelį, kad aš esu tas informacijos šaltinis, ir viskas pasibaigs. Tačiau jiems nereikia to, kad aš padėčiau tuos dokumentus ant stalo ir juos parodyčiau. O kai aš tuos dokumentus bandydavau pateikti, visa žiniasklaida man sakydavo ; “Ne, ne”. 
- Kodėl taip baigėsi pedofilijos byla, kurioje net pats teisėjas Cininas pripažino, kad į bylą sudėti tik trupinėliai. Ar tai bendra praktika?
- Tokiose bylose, kuriose turi būti priimtas atitinkamas sprendimas, visą laiką taip vyksta. Ten net įrodymai yra rūšiuojami – šiuos įrodymus mes įdėsime į nuosprendį, o kitų ne. Nors abiejose pusėse gali būti po raudoną rutuliuką, jie sakys, kad vienoje pusėje jis raudonesnis, todėl jis mums labiau tinka. Tai yra grynai teisėjų interpretacija. Būsiu nepopuliari, tačiau sovietiniais laikais teismų sistema buvo kitokia. Ten būdavo šokas, jei koks teisėjas išteisindavo kaltinamąjį – tuomet per galvas gaudavo visi, kurie jį persekiojo. Kodėl kankinote žmogų? Jeigu nepagrįstai nuteisdavo, teisėjai kentėdavo analogiškai. Nes sistema veikdavo taip – jeigu prokuroras matydavo, kad įrodymų trūksta, arba galima juos dvejopai vertinti, niekas tokios bylos į teismą nesiųsdavo. Tačiau dėl to nusikalstamumo pas mus daugiau nebuvo. Net po to, kai įvedė bylų apskaitą, ir jeigu aukštesnysis teismas panaikindavo vieno teisėjo priimtus tris procesinius sprendimus, toks teisėjas kviečiamas “ant kilimo” ir iš jo pareikalauta profesionalumo ir tikslumo. O kaip yra dabar? Jeigu vienas sprendimas panaikintas, jį priėmęs teisėjas niekada nenukenčia. Todėl teisėjo Cinino nuosprendis toje byloje manęs visai nestebina. Nes pas mus pradėjo galioti tokia direktyva, kuri praktiškai nubraukia visą teisingumo sampratą, priimant nuosprendžius teismuose. Visą laiką kaltės kriterijai buvo faktai ir įrodymai. Dabar  pirmoje vietoje yra teisėjo vidinis įsitikinimas. Ką tai reiškia? Kad teisėjas iškelia savo tikrą ar tariamą vidinį įsitikimą aukščiau už faktus ir įrodymus bei bylos aplinkybes. Ypatingai tokiose bylose, kur nėra objektyvios faktūros – yra tik liudininkai. Abiejose pusėse – po penkis liudininkus, kurie liudija priešingai, ir tada teisėjas sako: “mano vidiniu įsitikinimu” tie penki meluoja, o kiti penki sako tiesą.
- Improvizacijai nėra ribų? Kaip noriu, taip sprendžiu?
- Būtent. Ir kol ta grandinėlė – kol prokuratūra neatitrūks nuo teismų sistemos, tai taip bylos ir bus nagrinėjamos. Esmė tokia, kad net pedofilijos bylos ribose mes jau matėme praktiką, kai dalyviams buvo pasiūlyta savo garbę ir orumą ginti civiline tvarka, o ne kelti baudžiamas bylas už šmeižimą. Vilniaus apygardos prokuratūros vyr. Prokuroro pavaduotojas Koržovas net cituoja Konstitucinio teismo nutarimą, kur sakoma, kad tik ypatingais atvejais reikia pradėti baudžiamąjį persekiojimą, o kur įmanoma, kreiptis civiline tvarka. Būkite malonūs, nepažeidinėkite žmogaus teisių”. Kodėl prokuratūroje gali būti ir tokia kriterijų sistema? Vertinama pagal asmenį, o ne pagal įstatymą?
- Kiek žinau, jau buvote anksčiau susidūrusi su teisėju A.Cininu?
- Vienam mano klientui – Juozui Petraičiui prasidėjo nemalonumai su Darbo inspekcija, jis buvo kaltinamas, kad naudoja nelegalius darbininkus savo namo statybai. Buvo pradėtos administracinės bylos dėl nelegalaus darbo, jas visas nagrinėjo teisėjas Cininas, ir jas visas J.Petraitis pralaimėdavo. Kol aš neišsiaiškinau, kad A.Cinino tėvas dirbo valstybinėje darbo inspekcijoje kažkokiu viršininku. Buvo aiškus ryšis tarp teisėjo ir vienos pusės – kaip tu gali priimti sprendimus vienos pusės, kurioje dirba tavo tėvas, naudai? Pareiškiau A.Cininui nušalinimą, kiek prisimenu, jis nenorėjo nusišalinti, tačiau vėliau buvo nušalintas. Tada mes įrodėme, kad nelegalaus darbo ten nebuvo ir tas bylas laimėjome. Tačiau mes jau pamiršome, kad turime dirbti teisinį darbą, o ėmėmės seklių darbo – aiškinamės, kur dirbo teisėjo tėvai, ir kas su kuo susijęs.
- Tačiau prisimenant pedofilijos bylos pradžios nagrinėjimą vasarą, kai A.Cininas staiga susirgo, ir atidėjo bylos nagrinėjimą? Kas jam tuo metu iš tikrųjų atsitiko, kad tos bylos nagrinėjimas buvo atidėtas?
- Man susidarė įspūdis, kad prokuratūra labai nenorėjo apklausti mergaitės teisme. Teisėjų kolegija taip ir pasakė : “mes tuo metu nematome, kad jai grėstų koks nors pavojus, todėl nėra pagrindo jos neapklausti”. Ir čia staiga susirgo teisėjas Cininas ir jau kitą dieną “Lietuvos ryte” buvo nuotrauka, kad mergaitė pietauja atviroje kavinėje, ir paskelbta, kad ji sekama ir jai gresia pavojus. Tada teismas, žinoma, nusprendė jos neapklausti, nes jai gresia pavojus. 
- Tačiau ką reiškia tokia Cinino frazė, kad “mergaitės atmintis yra ištrinta”? Koks čia aparatas, kuris trina atmintį?
- Jeigu aš taip pat bandyčiau pasakyti teisme, pas tą patį Cininą, jis nežinau ką man padarytų, tačiau tikrai paklaustų, ar aš esu psichologijos specialistė ar teisininkė, ir pasakytų, kad “mes neturime jokių objektyvių duomenų apie tai, kad mergaitei atmintis yra ištrinta”. Todėl kokiu pagrindu apie ištrintą atmintį kalba Cininas – man labai įdomu.
- Jis remiasi dviejų specialisčių, kurios net nematė mergaitės išvadomis – vieną surado A.Ūsas, kita apklausą tą pačią Lavaste ir iš to padarė išvadas apie mergaitės ištrintą atmintį?
-   Aš tai prisimenu, tačiau esmė ta, kad teisėjas kalba apie įtakotą atmintį, o jeigu jis sako, kad mergaitės atmintis ištrinta, tai aišku, kad jis pats nesupranta, apie ką kalba. Atmintį galima trinti, tačiau sakydamas ištrinta atmintis, teisėjas iš karto sako tai, kad ta atmintis buvo tėvo įtakota pokalbiais. Tai du skirtingi dalykai – vienas, kai žmogus nieko nesupranta, ir kaip papūga kartoja tai, kas jam sakoma, ir kitas, kai ta atmintis yra įtakota. Dar vienas dalykas, kad Cinino niekas nepaklausė, kokiais metodais buvo ištrinta D.Kedžio dukros atmintis. Juk atminties ištrynimas yra pakankamai mechaninis veiksmas, jis yra daromas su tam tikra aparatūra.
- Ar atminties trynimas yra teisėtas veiksmas?
- Tokių galimybių Lietuvoje mes neturime, tuo labiau jų negalėjo turėti ir tas pats D.Kedys. tačiau tokia atminties trynimo technologija yra naudojama Rusijoje. Ji naudojama gydant nuo priklausomybės nuo alkoholio ar nuo narkotikų, veikiant ultragarsu. Tačiau Lietuvoje tokie dalykai neįmanomi. Aš sutikčiau, kad atmintį gali trinti tik mūsų spec. struktūros. Tačiau tikrai ne D.Kedys.
- Tai kokia jūsų prognozė – ta pedofilijos byla taip ir užges?
- Vienareikšmiškai. Ji užges, nes sprendimas dėl tos bylos buvo priimtas daug aukščiau, ir tikrai ne to paties prokuroro Motiejūno. Tai yra sistema, kuri neleis, kad būti pasibaigę kitaip. Aš tik vieno dalyko negaliu suprasti – aš galvoju apie Račkauską ir Ulpį. Man šitų žmonių gaila. Mano nuomone, visa ši pedofilijos byla buvo reikalinga tam tikriems klausimams išspręsti ir jie išspręsti. 
- Kam reikėjo atsikratyti Račkausko ir kitų? Ar jie kažkam pavojingi?
- Pažiūrėkime, kaip pas mus keitėsi spec. struktūrų vadovai. Pamatėme pokyčių ir STT, ir FNTT. Žinome, kad tai yra jėgos aparatai, ir kad jose turi dirbti lojalūs ir atitinkami žmonės. Prokuratūros sistema buvo pakoreguota, tik nebuvo pakeista policijos sistema. Tačiau ja buvo pasinaudota. Nes tokiomis nesąmonėmis, kokios dabar yra kaltinami Račkauskas ir Ulpis, tai man sunku patikėti.
- Tačiau ar jie neapsigins nuo tokių nesąmonių?
- Jeigu sistemos užduotis ir buvo jais atsikratyti, tu nieko negali pakeisti. Pagal įstatymus gal ir gali pasiginti, tačiau sistema vis tiek parašys tokį nuosprendį, koks jis ir turi būti. Taip pat atsiras koks nors teisėjas cininas, kuris sudėlios grudūs taip, kaip jam reikia. 
-