2008-12-02

Aš nežinau, kas yra Valdas Adamkus

"Aš nežinau, kas yra Valdas Adamkus, - interviu LL sakė Seimo narys Julius Veselka, - man tai beprasmė mįslė. Ką tiktai gavau laišką iš Telšių. Visai ne anoniminį. Rašo man visai nepažįstamas Rimgaudas Masiulionis. Rašosi esąs karys-savanoris. Nurodo adresą ir telefoną. O rašo štai ką: „Apie dešimt metų domiuosi prezidento Adamkaus biografija. Padariau išvadą, kad ji yra labai suklastota, ypač keturiasdešimt ketvirtųjų metų. Adamkus buvo dalinyje, kuris tada kovėsi su su rusais ties Seda. Žuvo du šimtai karių. Adamkus prieš mūšį pabėgo. Tai vadinasi dezertyravimu. Už tai skiriama mirties bausmė. Tai sužinojau iš dar gyvų to mūšio dalyvių. Bebėgdamas Adamkus grasindamas ginklu atėmė iš ūkininko Razmos dabartiniame Skuodo rajone Barstyčiuose arklį ir vežimą. Tai plėšimas. Tai žino labai daug žmonių. Bet ar pabėgo? Ne! Rusai bebėgančius dezertyrus pasivijo ir pagavo. Ištardė. Trys iš jų pasiekė Vokietiją su rusų pagalba, o likę du gavo po dešimt metų Sibiro konclagerių. Mano žinos gautos iš jų. Tai vadinama išdavyste.  Už tai karo metu baudžiama mirties bausme. Aš nežinau, ar Adamkus dalyvavo Vokietijoje grobiant  žmones, (ar) šnipinėjo rusams Amerikoje, (ar) nuodijo a.a. Lozoraitį, bet žmogui su tokia niekinga biografija (tai) yra įmanoma“. Tas laiškas buvo parašytas Generaliniam priokurorui rugpjūčio pabaigoje, bet žmogus iki šiolei negavo jokio atsakymo, niekas jo neapklausė, ir karys-savanoris parašė man. Kreipiuosi į dar gyvus tokios Valdo Adamkaus biografijos liudytojus parašyti man...


Susimąstymo pusvalandis su Juliumi VESELKA
– Ko reikia Lietuvai, kad ji vėl galėtų atsistoti ant abiejų kojų ir laiminga šypsotis?
– Ne vien biudžeto skylių lopymo ar biudžeto deficito naikinimo kaip mano Andrius Kubilius su Valdu Adamkumi ir kitais – Lietuvai reikia ilgalaikių ir garantuotų rinkų, kur galėtų pelningai parduoti savo produkciją. Visas pasaulis šiandien susirūpinęs ne mokesčių didinimu savo piliečiams ir ne biudžeto subalansavimu, o ką daryti, kad tai, kas pagaminta, būtų sėkmingai parduota ir kad gamintojas toliau galėtų dirbti savo darbą.  
– Lietuva savai produkcijai yra per maža rinka…
– Lietuvai reikalingos užsienio rinkos. Mūsų vidaus rinka produkcijos gamybos problemų negali išspręsti. Pagrindinis rūpestis – kur naudingai parduoti savo produkciją. Žinoma, savo rinkos nuskurdinti negalima.
– Vakarai mūsų neįsileidžia?
– Vakaruose mes užėmę tokias pozicijas, kokias mums leidžiama užimti. Juk žinai, kokia ten konkurencija.
– Lieka Rytų rinka – toji didžiulė erdvė nuo Kaliningrado iki pat Vladivostoko? 
– O toji rinka nuo Kaliningrado iki Vladivostoko mūsų buvo be karo užkariauta, bet prarasta – ji šiandien priklauso grynai nuo mūsų užsienio politikos.
– Nuo prezidento Valdo Adamkaus ir Užsienio reikalų ministro?
– Taigi. Bet nepriklausomybės metais mūsų ekonomika eina savo keliu, užsienio politika – savo.
– Kaip tos akutės, kurio per kalnelį nesusieina?
– Jos gali ir nesusieiti – jos tarsi tie du geležinkelio bėgiai, kuriais rieda traukiniai. Vienu bėgiu traukinys neriedės. Jis yra priverstas sustoti, o sustojęs rūdyti. Brutaliai pasakius, užsienio politika yra ekonominės politikos įrankis arba įnagis.
– Kaip Valdas Adamkus ir Užsienio reikalų ministerija naudoja šitą visam pasauliui suprantamą įrankį? 
– Reikia klausti jų. Jie, man rodos, gyvena ne Lietuvoje, o jei gyvena Lietuvoje, tai dirba ne jos naudai.
– O kieno naudai jie dirba?
– Irgi reikia klausti jų pačių arba Seimo užsienio reikalų komiteto politikierių, nes aš nežinau. Tik žinau viena – jei mes ir toliau šitaip negrabiai žaisime, atsidursime aklavietėje, kuri veda ne į gerovę, o prie bado. Ne tik moralinio. Kažkur girdėjau labai protingą pasakymą: „Ten, kur prasideda badas, išnyksta kultūra“. Taigi mums reikia labia rimtai susirūpinti, kad mus toji nelaimė neištiktų. Juk tuo susirūpinęs ir visas pasaulis, tik mes vieni tarsi joneliai durneliai žaidžiame su degtukais ant šieno…
– Man rodos, mes jau atsidūrę aklavietėje. Europai mes jau nereikalingi. Europa į mus jau žiūri kaip į jonelius kvailelius. Ji jau į mus dėmesio nebekreipia – daro tai, kas jai reikalinga. Maniau, po Seimo rinkimų kažkas keisis – kadenciją baigs politinis minkštakūnis Petras Vaitekūnas, jo vietoj stos protingas žmogus, kuriam rūpės Lietuva ir lietuvis joje.
– Bet skersai kelio stoja importantas – Valdas Adamkus. Andrius Kubilius jau supranta, kad toliau tose vežėčiose važiuoti nebegalima, kad Užsienio reikalų ministerijai reikia pragmatiko ministro, o ne politinės baidyklės arba mėmės, bet Valdas Adamkus nori, kad Lietuva ir po jo valdymo skurstų ir tuo savo skurdimu juokintų pasaulį. 
– Tas politinis karšinčius užmiršta, jog ten, kur nesame mes, mielai atsiras kiti. 
– Nevadink karšinčiumi – dar įsižeis, ir turėsi baudžiamąją bylą, nors ir teisybę sakai. Ten, kur nėra mūsų, mielai tą tuščią vietą užima kiti – pasaulis aršiai konkuruoja, tik mes nelyg tie joneliai kvaileliai esam patenkinti tuo, ką turime, ir dėl politinių tikslų pasiryžę išvaryti iš Lietuvos dar keliasdešimt tūkstančių žmonių. 
– Baikime slapukauti – kalbame apie Rusijos rinką, kurioje galėtume būti šeimininkai. Bet mes tos rinkos nenorime. Mūsų politikieriai jos atsisako. Ko reikia? Ko mums trūksta?
– Ir atsisako, kažkokiais nesuprantamais sumetimais remdami kitas valstybes, su kuriomis neturime nei sienų, nei didelių prekybinių ryšių. Parvažiuoja mano vienas draugas iš simpoziumo užsienyje ir pasakoja: „Pristojo prie manęs kolegos iš Europos Sąjungos ir klausia: „Kas sieja Lietuvą ir Gruziją?“ Ir aš nežinau, ką pasakyti.“ Aš būčiau atsakęs: „Sieja mus „Boržomis“ ir gruziniškas vynas”, be kurių galėtume kuo puikiausiai išsisversti.
– Jei rimtai, tai kas iš tikrųjų sieja Lietuvą ir Gruziją?
– Josifas Visarionovičius Stalinas, kuris mus trėmė į Sibirą…
– Nejuokauk taip žiauriai.
– Aš nejuokauju. Lietuvos valdžioje yra šitiek užsimaskavusių stalinistų, kuriems Stalino gimtinė yra daug brangesė už Lietuvą ir jos interesus. Goryje, tarp kita ko, ir šiandien Stalinas tebestovi – kaip Gruzijos nacionalinis didvyris, nors pas mus jis sustojęs tiktai Grūto parke. 
– Tau ir Valdas Adamkus – stalinistas? Na, jau, atsikvošėk.
– Aš nežinau, kas yra Valdas Adamkus. Man tai beprasmė mįslė. Ką tiktai gavau laišką iš Telšių. Visai ne anoniminį. Rašo man visai nepažįstamas Rimgaudas Masiulionis. Rašosi esąs karys-savanoris. Nurodo adresą ir telefoną. O rašo štai ką: „Apie dešimt metų domiuosi prezidento Adamkaus biografija. Padariau išvadą, kad ji yra labai suklastota, ypač keturiasdešimt ketvirtųjų metų. Adamkus buvo dalinyje, kuris tada kovėsi su su rusais ties Seda. Žuvo du šimtai karių. Adamkus prieš mūšį pabėgo. Tai vadinasi dezertyravimu. Už tai skiriama mirties bausmė. Tai sužinojau iš dar gyvų to mūšio dalyvių. Bebėgdamas Adamkus grasindamas ginklu atėmė iš ūkininko Razmos dabartiniame Skuodo rajone Barstyčiuose arklį ir vežimą. Tai plėšimas. Tai žino labai daug žmonių. Bet ar pabėgo? Ne! Rusai bebėgančius dezertyrus pasivijo ir pagavo. Ištardė. Trys iš jų pasiekė Vokietiją su rusų pagalba, o likę du gavo po dešimt metų Sibiro konclagerių. Mano žinos gautos iš jų. Tai vadinama išdavyste.  Už tai karo metu baudžiama mirties bausme. Aš nežinau, ar Adamkus dalyvavo Vokietijoje grobiant  žmones, (ar) šnipinėjo rusams Amerikoje, (ar) nuodijo a.a. Lozoraitį, bet žmogui su tokia niekinga biografija (tai) yra įmanoma“. Tas laiškas buvo parašytas Generaliniam priokurorui rugpjūčio pabaigoje, bet žmogus iki šiolei negavo jokio atsakymo, niekas jo neapklausė, ir karys-savanoris parašė man. Kreipiuosi į dar gyvus tokios Valdo Adamkaus biografijos liudytojus parašyti man...
– Ir ką darysi su tais skaudžiais paliudijimais?
– Pasikalbėsiu su Adamkumi, kad sužinočiau, kas iš tikrųjų jis yra. Juk mes turime viską žinoti apie savo prezidentą. Noras žinoti nėra nusikaltimas. Nusikaltimas, manau, yra mūsų prezidento bandymas stabdyti Europos Sąjungos ir Rusijos derybas, kurios naudingos ir mums, kaip Europos Sąjungos valstybei. Aš nežinau kito Europos Sąjungos valstybės vadovo, kursai šitaip atkakliai kenktų savo valstybei.
– Gal jau žmogus nebesupranta, ką daro?
– Arba Kremliuje nebėra gruzino – yra tiktai rusai? Visaip galima pajuokauti, kai šitaip. Tačiau tai nerimta. Turiu galvoje Lietuvos prezidento užsienio politiką. Juk beveik trečdalis Europos energetikos priklauso nuo Rusijos, o ne nuo Gruzuijos, ir Europos vadovai tai supranta. Ir kitaip nebus, nes taip gamtos sutvarkyta. Kita medalio pusė – prekybinė rinka. Šimtas dvidešimt trūkstančių mūsų piliečių turi darbą vien prekybos su Rusija dėka. Padauginkime šį skaičių iš trijų ir gausime beveik pusę milijono. Taigi beveik pusė milijono Lietuvos gyventojų maitina eksportas į Rusiją. Manai, Rusija šito nežino? Jei prezidentas ir toliau šitaip išsidirbinės, tų žmonių vietą užims kitų šalių piliečiai, o mes paliksime besėdį ant šalto akmens. Prie ko tai prives?
– Gal ponas Adamkus kaip tik nori prie to privesti?
– Negi toks bukaprotiškumas apsėdęs šitą žmogų? Jeigu normalus žmogus valdytų Lietuvą, neprieštarautų Rusijos ir Europos Sąjungos derybų pradžiai, o atvirkščiai – padėtų toms deryboms, politinis klimatas Europoje smarkiai pagerėtų, taigi būtų daug realesnis – daug realesnė būtų ir mūsų žmogaus padėtis. 
– Tačiau tą realų žmogų Rusija gali užpulti ir nužudyti. Adamkus mus gelbsti nuo agresijos. Jis perspėja Europą. Jis negaili savęs toj kovoj su Rusija.
– Kaip anuomet prie Telšių, Sedos ir Barstyčių? Užbaigs savo kadenciją, dės į savo Meksiką, o jūs čia kuiskitės tame politiniame mėšle, kuri paliko. Va kas mūsų laukia. Turime suprasti viena – tokia savo politika mes nieko nepasieksime. Tarkim, nutrauksime prekybos santykius su Rusija arba pati Rusija nutrauks prekybinius santykius su mumis. Rusija apsiverks iš skausmo? Ar iš sielvarto? Tai jai bus kaip uodo įkandimas drabliui į uodegą – daugybė prekybos agentų taip ir laukia už durų, kad mes pasitrauktume iš Rusijos rinkos. Pasitrauksime – ir mūsų ūkininkas atsidurs ties bedugne.
– Nejau jis to nesuvokia?
– O ką aš žinau. Gal ir nesuvokia. Šiandienis pasaulis labai sudėtingas. Vyksta globalinė kova dėl pasaulinių interesų persiskirstymo. Amerika įklimpusi į karą Irake irAfganistane, ji praranda įtaką Lotynų Amerikoje, todėl ji nori padaryti Rusiją sukalbamesnę, pasidalyti naštą už jos sukeltus neramumus, krizes ir kitas blogybes. Tam ji naudoja Gruzijos ir Ukrainos kortą. Tai, suprantu, jos teisė. Bet kokio velnio mums kištis į tuos konfliktus? Juk iš to tik pralaimime. Kai du pešasi, trečias gali gauti iš abiejų po antausį
– Gal Valdas Adamkus ir dirba tų besipešančių naudai arba kartu su jais, tik mes prasmės neįžiūrime?
– Labai abejoju. Jam, anot Černomyrdino, galvojasi, kad mums bus geriau, o išeina kaip visada, o jei tiksliau – kaip šaltojo karo metais. Jis tos politikos išugdytas ir kitaip, regis, mąstyti negali. Jam Rusija – bolševikai, nors bolševikai Kremliuje seniai ne valdžioje. Valdžioje ten jauni žmonės, besirūpiną Rusija ir rusais, kaip rūpinasi savo tėvynainiais viso pasaulio vadovai, o visas šalies praeities palikimas paliktas už politinių durų. Taip ir turi būti. Įsibridęs į praeitį ateitin nenueisi. 
– Ar šito nesupranta ir mūsų naujoji valdžia?
– Atrodo, kad ne. Reiktų jiems žvilgterti blaiviomis akims į pasaulį ir pamatyti, kaip tas pasaulis tvarkosi. Rusija štai išmetė naują Europos saugumo įdėją –  atvažiuoja į Maskvą Kipro prezidentas ir pareiškia, kad Kipras palaiko tą įdėją. O Kipras juk Europos sandraugos šalis.
– Kipro saugumui gresia koks nors pavojus?
– Manau, ne. Kaip ir mums. Bet Kipro prezidentas žino, kad būriai rusų atostogas leidžia jo šalyje, kad jie čia palieka kalnus pinigų, o importinių pinigų niekada nėra per daug – ir tokia savo kalba jis vilioja rusų kapitalą į savo valstybę. Ne atstumia tą kapitalą, kaip mes, o vilioja. Ten netgi rusų cerkvės statomos tikintiems rusų turistams – ne vien slavų restoranai. Štai kodėl Kipro prezidentas  remia naująjį Europos saugumo planą, kurį siūlo Rusija. 
– Mes tą planą remiame?
– Nežinau – dabar ne tas Lietuvai galvoje. Svarbiausia dabar Lietuvoje valdžios kėdžių dalybos. O prezidento nepasitenkinimas naujuoju kandidatu į Užsienio reikalų ministrus rodo, kad mes toliau dardėsime senuoju šaltojo karo vežimu į praeitą amžių.
– Anot internacionalinės patarlės, šunys loja, o karavanas eina – derybos su Rusija prasidės, norime mes to ar nenorime.
– Tai mūsų eilinis pralaimėjimas. Pasaulis keičiasi, o mes vėpsome politikos patvoryje lyg sustabarėję pernykščiai kibiai. Kaip tu galvoji – ar Europa ilgai kęs šitokią mūsų politiką? Ar pragmatiškai Europai sykį nenusibos rankioti pagalius iš ratų, kuriuos mes ten per savo durnumą prikaišiojame? Sakysime, išminčiams anglams ar prancūzams, kurie sykį atsistos ir pakalaus: „Ar turi Lietuva europietiškai mąstantį vadovą?“
– O kas bus, kai nusibos ir paklaus?Jie juk daug ko klausia.
– Lietuva turės daryti išvadas.
– Kaip po politbiuro posėdžio? Klausti turime mes patys – Lietuva. Ir jau dabar. Ir susimąstyti – ar po rinkimų situacija keisis? Gal ne dabar, o po gero pusmečio, kai turėsime naują prezidentą?
– Žiūrint, ką išsirinksime. Man svarbu – Lietuva. Visų pirmiausiai mes turime rūpintis savo valstybės reikalais. Pasaulis – tik fonas, kuriame vyksta mūsų gyvenimas. Neduok, Dieve, karas – niekas tiek nenukentės kaip mes, esantys to karo kelyje. Neduok Dieve šalteji karai, kurie irgi nieko tiek nenualins kaip mūsų valstybės, nes mes irgi to karo kelyje. Mums reika ekonominio atšilimo – bet kokia kaina, išskyrus nepriklausomybę. Vadinasi mums ta kalbanti Europa, bendradarbiaujanti Europa yra ir turi būti prioritetas. 
– O dorovė, o moralė, o vertybės, kurias bando ginti Valdas Adamkus?
– Kur ta dorovė, kur ta moralė, brangusis? Kur eksportuojamos mūsų prostitutės – ar ne į Vakarus? Tad nekalbėk man apie dorovę – nereikia. Man tokia dorovė nepriimtina. Mūsų dorovė – kiršinti Europą?
– Ir erzinti Rusiją? Mūsų politikai mėgsta kartoti tą žodelį – erzinti. Girdi, mūsų pozicija dėl žalos atlyginimo erzina Rusiją. Atseit, gerai, jei erzinam. Tai mūsų laimėjimas taikos fronte. O juk paprastai erzinam šunį, ir suerzintas šuva neretai puola žmogų. Mums tai patinka?
– Ne mums, o tam tikriems mūsų politikos sluoksniams. Tai vakarykštės tarptautinės politikos rudamentas – beprasmiškai apsidžodžiauti. Pasaulis tvarkosi kitaip, tik mes to nepastebime ir elgiamės kaip ta tarpukario mūsų kaimo bobulė – pašoka ant kalnelio ir įsiutusi rodo savo kaimynei pliką užpakalį – tarsi kokį Čenstakavos stebuklą. Fi.
– Taigi sijonų kilnojimo poltika?
– Ką darysi, jei kai kieno galvos tokios – panašios į užpakalį.
– Ir galva, ir užpakalis, beje, turi ir dešinį, ir kairį pusrutulį...
– Tai katruo pusrytuliu mąsto Valdas Adamkus, svečiuodamasis pas Mišą Saakašvilį?
– Manau, tuo pačiu, katruo mąsto Miša Sakašvilis.
– Čia mudviejų kalba apie mūsų užsienio politiką ir turėtų pasibaigti, nes jau priėjome prie politinio užpakalio, kuriuo kai kas mąsto.
– Ką mes turime daryti?
– Vietoj juokingų vizitų į Lenkiją ar Gruziją bent pusdieniui nuvažiuoti į Suomiją. Tai valstybė, iš kurios yra kas pasimokyti. Kai reikėjo ginti savo nepriklausomybę nuo bolševikų – gynė ir beveik du milijonus jųjų kareivių tame kare nukovė. Kai atėjo laikas gyventi taikiai – gyvena taikiai. Niekas jų nestumdo, niekas jų už skverno netampo, nes gyvena savo protu. Ir gyvena labai gerai. O kodėl? O todėl, kad išmokę gero elgesio taisyklių– nepriminti kaimynui to, kas jam nemalonu. Tai yra išmintinga politika.
– Mes, sakai, – politinių pastumdėlių tauta?
– Kuo čia dėta tauta? Ar tautos kas atsiklausia? Visokių bušų, saakašvilių ar juščenkų pastumdėliais yra mūsų taip vadinamasis  politinis elitas, o per tai ir lietuvių tauta...
– Gal nusileiskime ant žemės?
– Taigi pasidžiaukime mūsų žemės ūkiu, kuris pastaraisiais metais, Europos Sąjungos pinigams padedant, pradėjo atsigauti ir sutvirtėti. Tai iš dalies todėl, kad turime rinką eksportui. To tik aklas nemato ar tas, kuris, pamatęs Kazimierą Prunskienę, nieko daugiau nenori matyti. Pernai ūkininkas už pieno litrą jau gavo aštuoniasdešimt centų. Ar išlaikysime šitą lygį su savo plikų užpakalių Rusijai rodymo politika?
– Bet ir ne vien dėl to?
– Žinoma, ir ne vien dėl to. Girdėjai, naujoji valdžia jau panoro apmokestinti net žemdirbių pajamas. Ne pelną, bet pajamas. O juk pajamos žemės ūkyje kartais gali būti mažesnės už išlaidas – ir dar jas apmokestinti? Gali pelną apmokestinti, gali nekilnojamąjį turtą apmokestinti – tik jau ne pajamas. Tai jau pliko valdžios užpakalio rodymas žemininkui.  
– Žemininkas jai, tai valdžiai, irgi gali parodyti pliką užpakalį...
– Kai dėl tokios kaimo politikos nebeturės kuo tą užpakalį pridengti. Ūkininkai turi pasiėmę kreditus, juos reikia bankams atiduoti. O iš ko? Juk kreditus ėmė, turėdami valdžios patikinimą, kad jokių naujų mokesčių nebus. O dabar lyg vėzdu per galvą – valdžiukė užsigeidė naujų mokesčių. Negrąžins laiku kreditų – varžytynės, kurios smaugė kaimą Smetonos laikais.        
– Grįžtame į tarpukario laikus?
– Apsukome ratą ir atsidūrėme ten, kur buvome. O juk kaimas tai yra toji Lietuvos sala, kuri per visokiausias okupacijas išlaikė kalbą, papročius, lietuvybę – tai yra Lietuvą. Dabar mes tam kaimui vėzdu per galvą. Kita vertus, kiek per Lietuvą perėjo karų, o Lietuva nebadavo – jos gyvastį išlaikė Lietuvos ūkininkas.
– Ir už tai šitokia atsidėkavonė?
– Senelė pasakojo: keturiasdešimtųjų rudenį skubame kasti bulves, ateina rusų karininkas ir klausia, ko mes taip plėšomės, atsakom: „Jei nesiplėšysim, nebus ko valgyti – nuo bado mirsime“. O karininkas sako: „Nemirsit – į parduotuvę bulvių atveš“. Ir mūsų valdžiukės filosofija tokia – nereikia, atvešim iš užsienių...
– Atveš, taip, bet atvežtinė duonelė nėra skalsi...
– Tarybinė Rusija visą auksą į Kanadą ir Ameriką už duonutę išvežė, o tokią Ukrainą turėjo, kuri prieš Pirmąjį pasaulinį karą pusę Europos maitino. O atėjo dienos, kai prie duonos eilutėje stovėjome, kai ruginė duonelė buvo kepama tik Pabaltijo respublikose ir Leningrade. Savo ūkį, ponai, per vieną kadenciją galime nualinti, o atstatyti ir dešimtmečių neužteks...
– Yra labai blogai, kai už kaimietį ima miestas galvoti. Negi dešiniukai nepasimokė iš Vytauto Landsbergio reformų, kai per porą jo valdymo metų Lietuva buvo priversta importuoti kiaulieną?Beje, devyniasdešimt šeštaisiais grįžė į valdžią, naują tvarką jie pradėjo nuo lengvatinio pridedamojo vertės mokesčio kaimui panaikinimo. 
– Ir kuo baigė? Aštuonerius metus prie valdžios nepriėjo...
– O grįžo ir vėl pradėjo nuo to paties – nuo kaimo smaugimo.
– Visa senutė Europa suvokia, kad negalima grąžinti to laiko. Ji duoda mūsų kaimui pinigus ne iš didelio malonumo, o todėl, kad neateitų badas – tas baisus laikas, kai žlunga kultūra ir viskas, kas žmogiška. O mes atstatinėjame Valdovų rūmus ir kiekvieną vakarą it maldą kalbam apie juos kaip apie stebuklą. Kodėl? Nežinau. Žinau tik vieną, kad valdovai sužlugdė Lietuvą. Valdovai užmiršo lietuvių kalbą. Valdovai vertė lietuvį nekalbėti lietuviškai. Jie laqbai greiti išmokti importines kalbas...
– Šeštadienį žiūrėjau vaikų euroviziją – vaikai jau dainuoja angliškai, bet ne savo tėvų kalba. Vaikai! Man keista ir nesuprantama – vaikai pratinami nekalbėti savo kalba.
– Jau sakiau, kaimas išlaikė lietuvių kalbą ir lietuviškumą. Ir Lietuvos ūkį tuo pačiu. Žemės ūkyje jau bedirba penkiolika procentų lietuvių. Bet vis dėlto penkiolika procentų Lietuvos dar dirba ir gyvena kaime. Neišvarykime jų į miestą. Išvažiuoji iš Vilniaus ir iki pat mano Ukmergės pakelėse – krūmai, krūmai, krūmai. O ten juk drenuota žemė, kuri augino duoną, tačiau dabar joje auga tiktai karklai, nors žinome, kad milijardas pasaulio žmonių badauja. Ir mums sako, kad pažangu, kai mažiau kaime žmonių, ragina apsodinti laukus žilvyčiais...  
– Ir pinsime krepšius, kuriais nešini galėsim eiti ubagauti...
– O pamėgink žilvyčiais užleistą žemę priversti auginti duoną...
– Duonos atveš atveš į parduotuvę – ir miltų, ir bulvių, ir morkų, ir mėsos...
– Ir kanapinių narkotikų iš Afganistano, kurį mūsų šaunioji Rasos Juknevičienės kariuomenė amerikonams nukariaus...
– Ką daryt, kad šitaip nenutiktų?
– Labai rimtai pagalvoti, ką rinkti šalies prezidentu. Ir mūru stoti prieš visokias politines šlepetes. Čia jau labai rimta. Pakartosiu: mums reikalingas suomių mąstymo vadovas. Tad ieškokime tokio.                                                          
                                                                        Adolfas STRAKŠYS


 


Pridėti Komentarą

Pridėti Komentarą

Jūsų Vardas(*):
Komentaras(*):
  This is a captcha-picture. It is used to prevent mass-access by robots. (see: www.captcha.net)
Kodas paveikslėlyje:
 



Padarykite pirmuoju
Reklama