Atsisakiusį pilietybės lietuvį Migracijos departamentas nori deportuoti
Parašydamas laišką Prezidentui V.Adamkui, A.Tuskenis iš tikrųjų norėjo atkreipti prezidento dėmesį į apgailėtiną žmogaus teisių padėtį Lietuvoje, tačiau labai nustebo, kad V.Adamkus po kelių dienų savo dekretu atėmė iš A.Tuskenio Lietuvos pilietybę.
„Buvau savanoris, vienas iš demokratinės valstybės kūrėjų, tačiau dabar dėl politinių priežasčių, t.y. mano žmogaus teisių pažeidinėjimų esu priverstas atsisakyti Lietuvos pilietybės, - pareiškime V.Adamkui rašė A.Tuskenis, - ne kartą esu skaudžiai nukentėjęs (yra įrodymai) nuo įvairių institucijų valstybės pareigūnų neteisėtų veiksmų. Teismai, kurie tesėsi keturis metus, nebuvo objektyvūs. Du kartus mano civilinė byla buvo nagrinėjama Aukščiausiame teisme. Pasityčiojimas iš manęs, Lietuvos respublikos piliečio, tęsiasi. Renkuosi šį kraštutinį ir man labai skaudų problemos sprendimo būdą, nes kitų būdų Lietuvoje jau nebėra. Pagal Pilietybės įstatymą Lietuvos Respublikos piliečio teisė atsisakyti pilietybės negali būti varžoma. Tuo vadovaujantis prašau Gerb. Prezidentą patenkinti mano prašymą dėl pilietybės atsisakymo“.
Užuot padėjęs žmogui rasti teisybę, V.Adamkus nedelsiant savo dekretu atėmė iš A.Tuskenio Lietuvos pilietybę. Nuo to laiko A.Tuskenis gyvena savo gimtojoje Utenoje neteisėtai, t.y. neturėdamas leidimo gyventi Lietuvoje. „Migracijos departamentas iš manęs reikalauja tūkstančių litų už leidimą gyventi Lietuvoje, nors aš jokio darbo negaliu rasti, kadangi neturiu dokumentų“.
Grįžęs į Uteną, jis pradėjo savo verslą, atidarė savo namuose dėvėtų drabužių parduotuvę, bei pradėjo tarpininkavimo parduodant nekilnojamąjį turtą verslą. Pavadinęs savo personalinę įmonę „Miks“, jis parduotuvėje įdarbino savo žmoną ir pradėjo verslą.
„Pragyvenimui reikėjo suktis, tačiau galiausiai man tas verslas atsibodo, ir nuėjęs į mokesčių inspekciją pranešiau, kad perorganizuoju savo verslą, ir parduotuvę uždarau, - pasakojo jis, - po kiek laiko gavau pranešimą, kad man mokesčių inspekcija skyrė 5 tūkst. Litų baudą už tai, kad vieną dieną pavėlavau deklaruoti savo pajamas. Kitas dalykas, kad jokios veiklos nevykdžiau, ir sudėti brūkšnelius deklaracijoje nėra taip svarbu, tuo labiau, kad dabar jokios veiklos nevykdau. Tada mokesčių inspekcijos darbuotojai pasitarė, ir pasakė, kad skirs man tik vieno tūkstančio litų baudą. Tuomet jų paklausiau, kodėl jie taip elgiasi, ir vienas jų man teisiai šviesiai atsakė, kad ‚smulkūs mums nereikalingi“. Tuomet valdžia vykdė tokią politiką – stengėsi iš baudų surinkti biudžetą. Man buvo pasakyta sumokėti baudą ir dingti iš akių. Atrėžiau, kad esu savanoris, ir kovosiu iki galo. Jeigu nebūčiau mokėjęs baudos, tai man grėsė kalėjimas, todėl pradėjau bylinėtis. Nusipirkau Konstituciją, ir teisme aiškinau, kad pagal Konstituciją turiu ir savo teisių. Kai tik teisme pradėjau kalbėti apie Konstituciją, bylą nagrinėjantis teisėjas tik šoko ant manęs rėkdamas, kad Lietuvos teismuose Konstitucija negalioja, o galioja tik Civilinis kodeksas. Man pasidarė keista, todėl skundžiau teismo sprendimą aukščiau ir aukščiau. Galiausiai Aukščiausias teismas mane išteisino, ir šio teismo teisėjai mane išgyrė, kad atlieku pilietinę pareigą, ir smarkiai sukritikavo mokesčių inspekciją“.
Po Aukščiausiojo teismo sprendimo A.Tuskenis laimingas grįžo į Uteną, galvodamas pradėti naują gyvenimą ir verslą. „Tačiau visus tuos metus, kai bylinėjausi, aš nedirbau, nes buvau tiek susinervavęs, kad teisėjai iš manęs šaipėsi, kad pašlijo sveikata, - pasakojo vyras, - tačiau antrą dieną po šio Aukščiausiojo teismo sprendimo man vėl paskambino iš mokesčių inspekcijos, ir pareikalavo sumokėti 10 tūkst. Litų už licenciją verslui. Kadangi to verslo dar nebuvau pradėjęs, tai pinigų neturėjau, ir parašiau laišką Seimo pirmininkui V.Landsbergiui. Gavau atsakymą, kad reikia kreiptis į teismą dėl moralinės žalos, kurią man padarė mokesčių inspekcija. Padaviau ieškinį dėl moralinės žalos prieš mokesčių inspekciją, tačiau visi teismai mano ieškinius atmetė. Po trijų metų mano skundas pasiekė Aukščiausiąjį teismą, tačiau teismas man atrašė, kad mano dalyvavimas byloje nėra pageidaujamas. Trys teisėjai už akių atmetė mano ieškinį mokesčių inspekcijai. Praradau tris savo gyvenimo metus ir likau durniaus vietoje“.
Dar vienas dalykas, kuris labai papiktino A.Tuskenį, buvo jam kelių policijos paskirtą baudą „už nieką“, kad jis neva lenkė sankryžoje. Policija atėmė teises, teismas jam skyrė baudą, nors A.Tuskenis visai nesijautė kaltas. „Visi teismai vyko man už akių, ir aš negalėjau net pasiaiškinti“, - pasakojo jis.
Trečias įvykis, perpildęs A.Tuskenio kantrybę, buvo buitinis konfliktas jo namuose, kuris baigėsi tuo, kad A.Tuskenį policininkai sumušė kaip obuolį. Žmona jį apkaltino, kad miega jo lovoje, ir iškvietė policiją. Nespėjus policininkams išvažiuoti, žmona gavo antausį nuo pikto vyro, ir policininkai jam pareiškė, kad „dabar jau tu gausi“. A.Tuskenį vienais apatiniais išvežė iš policiją, sumušė „bananais“ ir uždarė į karcerį.
„Praleidau naktį ant betoninių grindų, ir man, kaip savanoriui, tai buvo didelis pažeminis, - pasakojo vyras, - tik ryte jie man įmetė drabužius. Kreipiausi į ekspertus, jie surašė, kad man padaryta daug kūno sužalojimų. Tačiau prokuratūra atsisakė kelti bylą „nesant nusikaltimo sudėties“.
„Visos mano bėdos – mokesčių inspekcija atėmė verslą ir mano pragyvenimo šaltinį, policininkai sumušė mano namuose, - pasakojo jis, - kreipiausi į V.Adamkų pagalbos, nurodžiau, kad buvau Lietuvos savanoris, tikėjausi pagalbos, ir nurodžiau, kad dėl politinių motyvų – mano žmogaus teisių pažeidimų atsisakau Lietuvos pilietybės. Po kiek laiko gavau atsakymą, kad mano prašymas patenkintas. Aš manau, kad mano teisės iš pradžių buvo pažeistos, o vėliau ir pilietybė atimta. Negana to, kad iš manęs jau devyneri metai atimta pilietybė, tai dabar jie neduoda leidimo gyventi Lietuvoje. Ir žada mane uždaryti į kalėjimą, jeigu negausiu leidimo gyventi. Reketuoja, reikalauja, kad pirkčiau leidimą gyventi Lietuvoje. Atsakau, kaip aš jį pirksiu, jeigu jau devyneri metai neturiu jokių teisių ir jokių pragyvenimo šaltinių, mane išlaiko žmona, nors ji taip pat nori mane mesti iš namų. Kam aš jai reikalingas, jeigu nieko neuždirbu. Teismas mus išskyrė, ir aš neturiu jokių tapatybės dokumentų. Teisėjos paklausiau, kaip ji taip gali elgtis, nes aš esu niekas. Gavau atsakymą, kad jie vykdo įstatymą“.
Kaip A.Tuskeniui susigražinti pilietybę? Jis buvo nuėjęs pas buvusią V.Adamkaus patarėją Tamarą Birmontienę, prašė patarimo, tačiau T.Birmontienė nesiteikė jo išklausyti. „Kitas prezidento patarėjas Abromavičius man atrašė, kad pilietybė iš manęs buvo atimta teisiškai“, - sakė uteniškis.
Vienintelė teisininkė, kuri padėjo A.Tuskeniui, buvo Elvyra Baltutytė, dirbusi Žmogaus teisių centre. A.Tuskenis kreipėsi ir į daugelio užsienio šalių ambasadas, prašydamas suteikti jam pilietybę. Gavo atsakymą, kad jis „nėra teisės subjektas, ir niekas tau negali padėti“.
„Neturiu jokių teisių, ir dar Migracijos departamentas mane reketuoja, kad susimokėčiau už teisę gyventi Lietuvoje, - sakė A.Tuskenis, - mano atžvilgiu buvo pažeistos visos įmanomos žmogaus teisės, tačiau V.Adamkui tai nebuvo įdomu“.
Pridėti Komentarą
